Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Arklį įsigijo ne dėl darbo, o dėl meilės

Autorius: Agroeta
Arklį įsigijo ne dėl darbo, o dėl meilės
Arklį įsigijo ne dėl darbo, o dėl meilės
Printer Friendly, PDF & Email

(Kupiškis, gegužės 29 d.) Kadaise arklys buvo pagrindinis žmogaus padėjėjas: su juo ir žemę dirbdavo, ir šieną veždavo, net ir į miestą pirkti ar ką parduoti važiuodavo, rašo "Kupiškėnų mintys". Ilgainiui juos pakeitė mašinos ir arklių liko vis mažiau – gerai, jei kaime randi bent vieną. Šis gyvulys, kaip ir žmogus, turi individualų charakterį, mąstymą, mėgstamus maisto produktus. Pasikalbėjome su arklių šeimininkais, kodėl jie laiko šiuos retai sutinkamus gyvulius ir koks jų mylimų arklių būdas.

Šeimos narys

Gyvakaruose gyvenantis ūkininkas Eugenijus Vaitiekūnas turi juodbėrį arklį Princą. Žemės ūkiu besiverčiantis vyras tikino, kad arklį įsigijo ne dėl darbo, o iš meilės.

„Mes su juo tik mėšlą išvežame ir viskas. O žemę dirbame traktoriais. Arklys dar pakampes nugraužia. Tokios jo pareigos“, – šypsojosi vyras.

Eugenijus papasakojo Princo įsigijimo istoriją.

„Tuo metu, kai nusprendžiau įsigyti arklį, pasiūla buvo maža. Kai pirkau jį, pardavėjas sakė, kad Princas – darbinis, bet dabar supratau, kad jis panašesnis į sportinį“, – teigė ūkininkas.

Joti šiuo arkliu niekas dar nebandė. Pašnekovas sakė, kad ristūnas jam yra lyg šeimos narys. Princas visiems draugiškas, mielas arklys. Jam yra apie 20 metų. „Arklio metais skaičiuojant, tai tikrai daug“, – sakė šeimininkas.

Kartu nuo vaikystės

Antras pašnekovas, Žydrūnas Virbickas, galima sakyti, nuo pat mažens užaugo su kumele Bite. Tėvai gavo kumelę už pajus, o toji atsivedė Bitę. „Tėvas ir vyresnis brolis išmokė ją arti, akėti ir daugelį kitų darbų. Būdamas paauglys išmokau su ja dirbti ir aš“, – teigė Žydrūnas.

Vyras prisiminė mokyklos laikus, kai po pamokų laukdavo nesulaukdavo, kada eis dirbti su Bite.

„Pasibaigus pamokoms lėkdavau namo, pasikinkydavau Bitę ir eidavome abu dirbti žemės. Su ja važiuodavome ne tik į laukus, bet ir į parduotuvę, į mišką, veždavome šieną.

Nors jau kurį laiką nebegyvenu pas tėvus, dar ir šiandien apdirbu daržus ir savo mamai, ir kitiems, kurie paprašo.

Netrukus Bitę reikės kaustyti. Nieko nesamdysiu, nes sugebu pats, ir tai darau jau daug metų“, – dėstė vyras.

Gražuolė kumelė turi tvirtą charakterį – jauna buvo labai pikta, ne visus šeimos narius prisileisdavo, dabar jau tolerantiškesnė. O svetimiems visada nedraugiška – kanda arba spiria, ypač nemėgsta išgėrusių, pakalbinti jos prieinančių žmonių.

Bitė mėgsta duoną ir burokėlius. Pašnekovas teigė, kad kumelė supratinga. „Sakau, Bite, atsisuk, aš tau duonos turiu. Ir ji atsisuka“, – džiaugėsi Ž. Virbickas.

Kumelė turėjo ir kumeliuką Bijūną, bet jį pardavė arkliais besiverčiantiems žmonėms. Daugiau jauniklių Bitė nebeatsivedė.

Žydrūnas pastebėjo, kad kumelė yra fotogeniška. Kadaise nusprendė su ja nusifotografuoti ir dalyvauti viename atliekų rūšiavimo konkurse. Nuotrauka pelnė pagrindinį prizą, o ir dabar į ją pažvelgus smagu prisiminti, kad Bitė – tikra gražuolė.

Dvi kumelės

Stuburų kaimo gyventojų Janinos ir Jeronimo Stomų kieme ganosi gražuolės heko veislės kumelės Bela ir Dona. Abi visą laiką kartu. Belai ketveri, o jauniklei Donai – vieneri. Pastaroji gimė per praėjusių metų Velykas. „Žentas labai myli arklius. Jis gyvena Panevėžyje, bet čia atvažiuoja savaitgaliais ir per atostogas. Daug mums padeda darbuose. Jo svajonė – pasidaryti karietą, kad galėtų pasivažinėti. Dar norėtų ir pajodinėti su jomis, todėl dairosi balno. Kol kas abi kumelaitės dar nemokytos. Kaip bus, sunku pasakyti. Juk išmokyti arkliui reikia didelės kantrybės ir dirbti kas dieną“, – sakė J. Stomienė.

Bela šiame kieme atsirado gana netikėtai. „Prieš tai turėjome arklį, vardu Pumpurėlis. Geras buvo, koją paduodavo, pasisveikindavome. Labai jį mylėjome. Vieną dieną žentas jį išmainė į Belą. Gaila buvo. Dabar jau ir Belą pamilau. O kai ji atsivedė Doną, dar labiau prisirišau prie jų abiejų“, – kalbėjo kumelių augintoja.

Pašnekovė sakė, kad kumelaitės traukia pravažiuojančių žmonių dėmesį, ypač kai Dona buvo maža. Važiuodami pro šalį net sustodavo pasižiūrėti, nufotografuodavo. Dabar jau beveik visi žino apie šias dvi Stuburų kaimo gražuoles.

Kumelės labai draugiškos, myli vaikus. Šeimininkė kasdien atėjusi jas paglosto ir pabučiuoja, pavaišina morkomis, avižomis. „Laikau jas aptvertas, nerišu. Kumelaitės ramios, per tvorą peršokti nebando“, – tikino Belos ir Donos šeimininkė.

Vilė LEŠČINSKIENĖ, „Kupiškėnų mintys“

Facebook komentarai

T Hegvita agro