Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Astrida Miceikienė: Laikas suvokti žemės ūkio svarbą

Autorius: prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ, VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė
Astrida Miceikienė.
Astrida Miceikienė.
Printer Friendly, PDF & Email

ES žemės ūkio ir maisto pramonės šakose ir su tuo susijusiame paslaugų sektoriuje sukurta daugiau nei 44 mln. darbo vietų, įskaitant 20 mln. nuolatinių darbuotojų pačiame žemės ūkio sektoriuje. Dėl įvairaus klimato, derlingo dirvožemio, ūkininkų techninių įgūdžių ir produktų kokybės ES patenka tarp pirmaujančių pasaulio žemės ūkio produktų gamintojų ir eksportuotojų.

Pastaruoju metu, dėl COVID 19 pandeminės situacijos, ES ekonominė aplinka išlieka nesaugi ir neprognozuojama. Mokslininkai prognozuoja, kad ir ateityje  gali kilti daug sunkumų dėl aštrėjančios pasaulinės konkurencijos žemės ūkio ir maisto sektoriuje, ekonomikos ir finansų krizių, klimato kaitos ir nestabilių žemės ūkio gamybos priemonių, pavyzdžiui, degalų ir trąšų, kainų, specialistų trūkumo. Dėl šių priežasčių Europos Komisija žemės ūkį įvardija vienu svarbiausių verslo sektorių. Pabrėžiama, kad ES šalys, turėdamos išskirtinius žemės ūkio išteklius, turi vaidinti pagrindinį vaidmenį užtikrinant viso pasaulio aprūpinimą maisto produktais.

Lietuvoje dažnai viešojoje erdvėje ūkininkai pristatomi kaip gamtos teršėjai, prie viešųjų gėrybių didinimo neprisidedantys. Drįstu teigti, kad tai netiesa. Visi nori valgyti sveikus, saugius maisto produktus ir juos įsigyti žemomis kainomis. Ar taip gali būti? Turbūt ne.

Žemės ūkis labiau nei kiti verslo sektoriai priklauso nuo oro sąlygų ir klimato. Be to, žemės ūkiui neišvengiamai būdingas vartotojų paklausos ir ūkininkų gebėjimo tiekti produktus atotrūkis: didesniam grūdų kiekiui užauginti arba didesniam pieno kiekiui primelžti neišvengiamai reikia daugiau laiko. Maisto produktų, palyginti su kitais produktais, vartojimas iš esmės yra pastovus, taigi, nedideli pagaminamo kiekio pokyčiai turi didelį poveikį kainoms. Dėl šių priežasčių žemės ūkis yra remiamas iš ES biudžeto. Iš esmės, remiami ir galutiniai maisto produktų vartotojai, galintys įsigyti maisto produktus sąlyginai žemesnėmis kainomis.

Ūkininkavimas nėra tik maisto produktų gaminimas. Jis svarbus kaimo bendruomenėms ir jose gyvenantiems žmonėms, kraštovaizdžiui ir vertingiems gamtos ištekliams. Tiesioginėmis išmokomis remiamos ūkių pajamos ir ūkininkams atlyginama už viešųjų gėrybių tiekimą, už kurį rinkoje paprastai nemokama, pvz., už rūpinimąsi kraštovaizdžiu.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžeto dalis ES biudžete per pastaruosius 30 metų labai sumažėjo: nuo 75 proc. iki mažiau kaip 40 proc. Tai reiškia, kad vis daugiau viešųjų lėšų ES skiriama kitoms sritims, o žemės ūkiui parama mažėja. Reikia vertinti ir tai, kad per šį laikotarpį į ES įstojo 18 naujų valstybių narių ir ūkininkų skaičius padidėjo beveik dvigubai. Taigi išlaidos vienam ūkininkui yra daug mažesnės negu anksčiau.

Daugelis ES gyventojų mieliau renkasi vietos arba savojo regiono produktus. Vis populiaresni tampa tradiciniai maisto produktai, populiarėja trumposios maisto grandinės, todėl ūkininkai vis dažniau parduoda produktus tiesiai vartotojams ūkininkų turguose ir patys juos perdirba, taip suteikdami jiems vietos pridėtinę vertę ir sugeneruoja valstybės ir vietos valdžios pajamas. 

Taigi, galutiniai ES Bendrosios žemės ūkio politikos naudos gavėjai esame mes, ES gyventojai. Mūsų parduotuvėse ir prekybos centruose visada gausu kokybiškų maisto produktų, kurių daugumos kainos prieinamos. ES statistika teigia, kad daugumoje ES šalių vidutinė šeima maistui išleidžia 11 proc. bendrų vartojimo pajamų. Ši dalis du kartus mažesnė negu 1962 m.

Todėl jau laikas suvokti, kad žemės ūkio verslas yra svarbus mums tiek, kiek svarbus maistas ir gyvenimo kokybė. Vertinkime tai, kad valgome sveikus, saugius maisto produktus, geriame natūralų pieną, valgome ne laboratorijose išaugintą mėsą.

Facebook komentarai