Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Batalijos dėl Punios šilo nerimsta

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Punios Šilo eglės genetiniame medyne žievėgraužiai tipografai užpuolė ir pušis.
Punios Šilo eglės genetiniame medyne žievėgraužiai tipografai užpuolė ir pušis.
Printer Friendly, PDF & Email

„Žaliajame Pasaulyje“ pasirodžiusiame Ritos Grinienės straipsnyje  „... truputį saugome Punios šilą“ (Žaliasis Pasaulis, 2020 sausio 23 d.) virkaujama, kad Aplinkos ministerija, gavusi ekspertų siūlymus dėl Punios šilo apsaugos tikslų, prašo juos pakoreguoti taip, kad numatomas šile įvesti rezervato režimas nebūtų taikomas genetiniams medynams.

Straipsnyje ekspertas Vytautas Ūselis teigia, jog Punios šilo paskelbimas rezervatu neprieštarautų genetinių medynų apsaugos tikslams. Ponas V. Ūselis teisus tik tiek, kad teigia, jog genetiniai medynai turi atsikurti savaiminiu būdu. Miškininkai to ir siekia.  

Tačiau ar galimas eglyno savaiminis atsikūrimas, kai visos galinčios derėti eglės yra žuvę nuo kinivarpų pažeidimų? Atsikurs tik beržai, drebulės, lazdynai, o eglės genetinis medynas virs medieną pūdančių grybų genetiniu draustiniu. Norint išsaugoti genetinius draustinius, miškininkai juose formuoja įvairiaamžius medynus. Siauromis plynųjų kirtimų biržėmis saugomos medžių rūšies gausaus derliaus metais iškertama dalis genetinio draustinio ploto.

Jeigu pagal augimvietės sąlygas reikalinga, kirtavietėje su įvairiais mechanizmais supurenama dirva, kad geriau sudygtų nuo miško sienos pabirę sėklos. Jeigu kirtavietėje saugomos rūšies medelių savaime atželia nepakankamas kiekis, papildoma sodinant dirbtinai sodinukais, išaugintais iš tame pačiame genetiniame medyne surinktų sėklų, o ne iš bet kokių „geriausių“, kaip teigia V. Ūselis. Kadangi genetiniai medynai, kai atsiranda būtinybė, neįvykus savaiminiam atžėlimui, atkuriami iš sėklų, surinktų tame pačiame medyne, tai apie kokį neprisitaikymą vietos sąlygoms ir klimato kaitai kalba V. Ūselis?

Kai genetinio medyno plynai iškirstoje dalyje suveši saugomos medžio rūšies jaunuolynas, prie jo šliejama kita plyno kirtimo biržė. Genetinio draustinio plotą išdalinus atitinkamomis dalimis ir parinkus tinkamą biržių šliejimo periodiškumą, ilgainiui suformuojamas įvairiaamžis medynas – nuo jaunuolyno iki gamtinės brandos.

Taip kartojant kirtimų ciklus, genetinis medynas gali egzistuoti amžinai. Rezervato sąlygomis šilo eglės genetinis medynas po žievėgraužio tipografo invazijos, nevykdant jokių ūkinių priemonių, praras savo statusą. Sulaukus gamtinės brandos, baigs savo egzistavimą ir pušies genetinis draustinis, nes po lajomis įvairiaamžis pušies medynas nesusiformuos.

Nesuprantamas ir habil. dr. Mečislovo Žalakevičiaus pasipiktinimas, kad Aplinkos ministerija klauso tik miškininkų. Mano galva, yra priešingai: Aplinkos ministras daugiau įsiklauso į mokslininkų biologų, skelbiančių, koks didelis gėris miškams yra kinivarpos, nuomonę. Tačiau, ar reikia nuvertinti mokslininkus miškininkus, kai sprendžiami miškų, o ne grybų ir vabalų klausimai?

Aplinkos ministerija, manau, kaip tik ir yra ta vieta, kur turėtų būti įvertintos visos nuomonės, rastas kompromisas ir padarytos tinkamos išvados. Tokį kompromisą kaip tik ir siūlo buvęs ilgametis miškotvarkos įmonės vadovas, miškų viceministras, miškų valdymo ir tvarkymo istorijos nuo LDK klestėjimo laikų iki šios dienos žinovas miškininkas, rašytojas Algirdas Brukas. Žurnale „Mūsų girios“ išsamiai aprašęs Punios šilo istoriją, A. Brukas siūlo šilą padalyti į tris dalis: vienoje dalyje taikyti rezervato režimą, kitoje – ūkininkavimą be plynųjų kirtimų ir trečioje – taikant ir plynuosius kirtimus.

Tuomet, vykdant mokslinius tyrimus, stebėti, koks ūkininkavimo režimas tinkamiausias Lietuvos miškų saugomose teritorijose, kaip ūkininkaujant atsiranda daugiausiai tos bioįvairovės. Ne visai teisinga taip pat teikti, kad visuomenė vienareikšmiškai pasisako už rezervato įsteigimą Punios šile.  Dalis visuomenės yra suklaidinta pasakų, kokia bus graži ir patraukli Punios rezervatinė sengirė. Truputį rezervato nebūna: jeigu Punios šilas taps rezervatu, Alytaus gyventojai ten galės įkišti nosį tik specialiai įruoštais takais, jeigu tokie atsiras.

Keista, kad viską žinantis ekspertas Baltijos aplinkos forumo direktorius Žygimantas Morkvėnas ne tik kad nežino, kaip ūkininkaujama genetiniuose medynuose, bet dar teigia, kad žievėgraužis tipografas nepuola pušų (ELTA pranešimas portale „Agroeta.lt“ 2020 sausio 25 d.). Ž. Morkvėnas mojuoja vėzdu prieš miškininkus net neapsilankęs Punios šile, jeigu nematė kinivarpų pražudytų pušų.      

Facebook komentarai