Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Brakonierius: kas jis?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

"Google" brakonieriavimą apibūdina taip: nelegali medžioklė ar žvejyba, o brakonierius yra medžioklės ir žvejybos įstatymų pažeidėjas. Apie žūklės įstatymų pažeidimus neverta ir kalbėti, nes ten tikros draudimų džiunglės. Piliečiams nepažeisti laukinių žvėrių ir paukščių naudojimo teisės aktus kur kas paprasčiau, tačiau jie vis tiek pažeidinėjami.

Kaip atsirado brakonieriai?

Kai žmonijos vystymosi istorijos glūdumoje medžioklė buvo viena iš pagrindinių žmogaus egzistencijos priemonių, medžiojo visi fiziškai tai daryti pajėgiantys genčių nariai, niekaip nereguliuojant natūralių gyvūnų išteklių naudojimo. Keičiantis klimatui, kito augalijos ir gyvūnijos sudėtis, tačiau laukinė gyvūnija dar ilgai buvo pagrindinis žmonių maisto šaltinis. Nors apie  V- II tūkstantmetį prieš  Kristų medžioklė dar vis buvo aiškiai vyraujanti mūsų protėvių genčių veikla ir pagrindinis mitybos šaltinis, jau I tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje, Lietuvos teritorijoje mažėjant laukinių gyvūnų gausai, medžioklės reikšmė genčių gyvenime susilygino su gyvulininkyste ir žemdirbyste. O apie XII- XIII mūsų eros amžių sandūrą baigėsi ir tūkstantmečius besitęsusi gentinė medžioklė, įvardijama  medžioklės aukso amžiumi, kai medžioklė nepriklausė nuo teisinio reguliavimo, o tik nuo laukinių gyvūnų gausos,  medžioklės įrankių tobulėjimo bei  žmogaus fizinės galios turėjimo pasinaudoti gamtos ištekliais. Medžioklė pamažu virto sudėtingesne, reguliuojama veikla. Lemiamą reikšmę šiems pokyčiams turėjo nuosavybės teisių į žemę ir mišką atsiradimas bei visuomenės  susiskaidymas į feodaliniams laikams būdingus sluoksnius. Ir medžioklės aukso amžius baigėsi... Kūrėsi feodalinis medžioklės ūkis, kuris iš esmės keitė medžioklės tvarką ir tradicijas. Lemiamą reikšmę įgijo ne žmogaus fizinės galios, o jo socialinė padėtis visuomenės herarchijoje  bei turimi turtai. Lietuvoje šis virsmas sutapo su valstybės kūrimosi laikotarpiu. Vakarų Europoje šis procesas vyko gerokai anksčiau. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje  maždaug nuo XV amžiaus vidurio galima išskirti 5 medžiotojų grupes ir su tuo susijusius medžioklių tipus: valdovų ir didžiųjų kunigaikščių medžioklė; didikų ir bajorų medžioklė; nelaisvų (baudžiauninkų) ir bežemių piliečių medžioklė; profesionali medžioklė ir neteisėta medžioklė. (A.Brukas ir kt. Medeinės takais, Kaunas, Lututė, 2015.) Pastaroji šį kartą mus ir domina.

a

Atsiradus medžioklę reglamentuojantiems įstatymams, dalis piliečių jiems nepakluso ir toliau medžiojo pagal seną gentinės medžioklės prigimtinę žmogaus teisę. Vakarų Europoje tokie nelegalūs medžiotojai medžiodavo, padedant medžioklinių brakų veislės šunims, tad nuo šunų veislės pavadinimo ir prigijo brakonieriaus terminas. Ilgainiui visi gyvosios gamtos naudojimo pažeidėjai pradėti vadinti brakonieriais. Tačiau atskirų piliečių motyvai pažeisti valdžios nustatytą laukinių gyvūnų naudojimo tvarką yra skirtingi.

Įvairių esama brakonierių, nes jie, kaip ir visose kitose gyvenimo ir veiklos srityse, yra mūsų visuomenės atspindys. Tarp aršių brakonierių, deja, sutiksi ir aukštus valdžios pareigūnus, ir teisėtvarkos, verslo, netgi tos pačios aplinkosaugos atstovus. Brakonierių yra ir labai turtingų, ir visiškai nuskurdusių benamių.

O bendras gamtosauginius įstatymus pažeidžiančių piliečių vadinimas tuo pačiu brakonieriaus vardu nėra tikslus ir teisingas.

Tikri brakonieriai

Tikri brakonieriai, kuriems tiktai ir reikėtų taikyti šį pavadinimą. yra tarsi tų amžiaus glūdumos medžiotojų su brakais veiklos tęsėjai. Feodaliniais laikais tai buvo tarsi savotiška protesto forma prieš įvairių valdovų (ką galima sąlyginai pavadinti valdžia) medžioklės nusavinimą, žemesnių visuomenės sluoksnių atstovų  engimą, jų prigimtinių laisvių suvaržymą. Ir dabar mes linkę dalinai tuos istorinius brakonierius pateisinti, jų veiklą vertinti kaip kovą prieš išnaudotojus ir žemesnio rango piliečių skriaudėjus. Juk kaip išgarsintas Anglijos brakonierius Robinas Hudas.  Neatmestina prielaida, kad brakonieriavo ir lietuviškasis Robinas - Tadas Blinda su savo sukilėlių būriu. Tų istorinių garsiųjų brakonierių veikla vertinama kaip kova prieš blogą to meto valdžią. Tačiau ar kada nors buvo, yra ir iš viso gali būti gera valdžia? Nesvajokime... Įvairūs vis didėjantys ir gausėjantys, dažnai neteisingi mokesčiai, įvairūs draudimai, veiklos suvaržymai, niekuo nepagrįstos didžiulės baudos už menkiausius prasižengimus ir joms išieškoti būriai tiesiog plėšikaujančių anstolių. Taigi, kaip vertinti šiuolaikinių tikrų brakonierių veiklą? Ar jie yra tik gamtos niokotojai, grobiantys valstybės turtą laukinius gyvūnus, ar savotiški protestuotojai prieš ne visai teisingą valdžios nustatytą laukinių gyvūnų naudojimo tvarką? Tačiau kuriuos piliečius galima būtų priskirti prie tikrų brakonierių? Žmogus su šeimyna gyvena kaime, vienkiemyje. Aplink sodybą turi nedaug ha žemės, kurioje sėja įvairius javus, augina daržoves ir taip stumia gyvenimą, vos galą sudurdamas su galu. Valstietis kiekvieną rytą ir vakarą mato savo javuose ir daržovių laukeliuose besiganančias stirnas, šernus, zuikius, kartais apsilankančius elnius, briedžius ar net stumbrus. Žvėrys kartais pasėlius gerokai nusiaubia, o esant smulkiam ūkininkui išreikalauti iš medžiotojų žalos atlyginimą nėra paprasta. Žmogus namų apsaugai turi legaliai laikomą medžioklinį šautuvą.

a

Nesėkmingai bandė įsijungti į medžiotojų klubo, į kurio medžioklės plotus įeina ir jo žemė, veiklą, bet medžiotojų kolektyvui tokie bėdžiai nereikalingi: už įstojimą į klubą dešimčių tūkstančių eurų nepaimsi, žemės turi nedaug - geriau tegul uždraudžia medžioti savo valdose: nereikės apmokėti žvėrių daromos žalos, o pasimaitinę ūkininko pasėliuose žvėrys vis tiek sugrįš į mišką, kur taps teisėtu medžiotojų laimikiu. Žmogus visa tai mato, supranta, kad nieko pakeisti negali ir jam pasidaro pikta, jam atrodo, kad taip yra neteisinga.  Tada žmogus surizikuoja kartą kitą pykštelti į jo javuose besiganantį stirniną ar šerniuką.  Jam rūpi paragauti jo derliumi mitusio žvėries mėsos, neeiliniu poelgiu paįvairinti savo būtį... Valstietis taip pasielgia labai retai ir žvėrių populiacijoms žalos nedaro, tačiau jaučiasi tarsi teisėtai pasiėmęs atlygį už patirtus nuostolius. Net tais blogaisiais feodalizmo laikais mažažemiams valstiečiams buvo leidžiama medžioti smulkius žvėrelius ir paukščius. Dabar žemės savininkams jokių išimčių, jokių lengvatų nėra. Visiems laukinių gyvūnų naudojimo įstatymų pažeidėjams vienodos baudos. tik dvi spalvos- juoda ir balta... Įstatymai yra įstatymai: nesvarbu kokia valdžia juos sukurpia - visiems privalu jų laikytis. Niekas neteisina ir valstiečių, nors ir savo žemėje retkarčiais nusipyškinusių kokį žvėrelį, tačiau jie bent nusipelno tikrų brakonierių vardo.

Brakonieriai verslininkai

Kitiems, neteisėtai naudojantiems valstybės laukinius gyvūnus, rūpi žvėrių mėsa, kailiai, noras pasipelnyti iš nelegalios medžioklės. Šios kategorijos neteisėta veika užsiimantys piliečiai (brakonieriaus vardo jie nenusipelno - reikėtų sugalvoti kažkokį kitą pavadinimą) paprastai yra apsirūpinę patikimu transportu, dabar jau ir modernia ginkluote bei mobilaus ryšio priemonėmis, žvėrienos apdorojimo įrankiais. Sovietmečiu labai buvo paplitęs švelniaplaukių žvėrelių kailių verslas. Žvėreliai buvo gaudomi spąstais, kilpomis. iškasami iš urvų, pagelbstint urviniams šunims, su šunimis gaudant ar šaudant naktimis,  žiemą, kai matomumą pagerina sniego danga, mėnulio pilnaties naktimis mažo kalibro sportiniais šautuvais šaudomi per automobilių langus. Taip iš gamtos buvo paimama (medžiokle juk to nepavadinsi) labai daug plėšriųjų žvėrelių, tačiau jokioje statistikoje to nepamatysi. Apie tai gali sužinoti tik iš senų medžiotojų  bei tokia veikla užsiėmusių žmonių bei senų namudininkų kailiadirbių , jeigu tokių dar vienas kitas yra užsilikęs gyvas. Nori tikėk, nori ne... Gamta dėl šios veiklos nenukentėjo - tik tinkamai buvo reguliuojamas plėšrūnų skaičius, o valdžiai teko tai, ko ji ir nusipelnė, norėdama beveik veltui susigrobti tuo metu brangius kailius. Dabar kailių verslas žlugęs, tad šios kategorijos nusikaltėliams rūpi tik žvėrių mėsa, kurią jie parduoda natūraliame pavidale ar perdirbtą į dešras, koldūnus, konservus ir kt. Stebina šių veikėjų profesionalumas, kai nakties metu, saugantis nuo pašalinių akių, kur nors pievoje sparčiai, bet kruopščiai apdorojami stambūs žvėrys. Prieš keletą metų pakaunės Girionių  medžioklės plotų vieneto pievoje po nakties buvo rasta šios kategorijos brakonierių sudorota stambi briedė. Mėsa nuo žvėries kaulų buvo taip kruopščiai nugramdyta,  kad žirnio dydžio gabalėlio nesurastum: nuskusta ir tarp šonkaulių, ir iš stuburo visų įdubimų - kaulai tiesiog blizgėjo kaip nupoliruoti. Šiaip  brakonieriai mėsininkai skubėdami paprastai nušautą žvėrį apdoroja netvarkingai, dažnai palikdami išmėtytus geros mėsos gabalus.

a

Brakonieriai trofėjininkai

Kai kuriuos laukinių gyvūnų naudojimo tvarkos pažeidėjus domina tik  trofėjai, daugiausia stambiųjų kanopinių žvėrių ragai. Trofėjinis brakonieriavimas labiausiai buvo paplitęs sovietmečio periodo pabaigoje - nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje. Tuo laikotarpiu vis daugiau piliečių (ne tik medžiotojų) pradėjo įsigyti graištvinius šautuvus su optiniais taikikliais ir įvairaus tipo šviestuvais. Su tokiais ginklais derinyje su visureigiais automobiliais nesunku rujos metu nušauti tauriųjų elnių patinus. Šių žvėrių trofėjai daugiausia ir domino šios kategorijos brakonierius. Įspūdingais ragais briedžių Lietuvoje mažai, o danieliai tik pastaraisiais metais labiau plinta visoje Lietuvoje. Minėtu laikotarpiu medžiotojai savo medžioklės plotuose rasdavo nušautų tauriųjų elnių patinų kūnus su nupjautomis galvomis. Kartais žvėriui dar būdavo išpjautas ir kumpis. Vieni brakonieriai niekingu būdu įsigytus trofėjus parduodavo, kiti kaupė kolekcijas, puošė savo būstus. Įspūdingiausios tauriųjų elnių ragų kolekcijos sovietmečiu buvo pas nomenklatūrinius medžiotojus ir brakonierius trofėjininkus.  Dabar nesigirdi, kad klestėtų šio tipo brakonieriavimas: jeigu žvėrį nušauna, tai pasiima ir mėsą, ir ragus.

Adrenalino brakonieriai

Šio tipo brakonieriams mažai rūpi ir mėsa, ir ragai. Berniukams reikia aštrių pojūčių, rizikos, rūpi kuo daugiau prisigaminti adrenalino. Tai taip vadinami adrenalino fanatikai. Vieni dėl adrenalino kariasi į aukščiausių kalnų viršūnes, kiti šokinėja iš dangaus parašiutais, baidarėmis leidžiasi kriokliais, būriais gainiojasi vieną kamuolį (adrenalino suteikdami netgi sirgaliams, kurie rėkauja tribūnose ir net susimuša tarpusavyje), daužo vieni kitiems veidus ringe, laužo automobilius bekelėje ir t.t. Tai kuo prastesnė brakonieriaus veikla?

Gūdi tamsi rudens naktis. Galingas visureigis teškindamas šmotais purvą, it koks išprotėjęs šernas, dumia pamiškių pievomis ir dirvomis. Laukus "šukuoja"  galingų prožektorių spindulių srautai, ieškodami sužibančių žvėries akių. Be aso vairuotojo ekipaže dar yra berniukas su paruoštu moderniu šautuvu, aprūpintu moderniausiu optiniu taikikliu, o gal dar ir trečias navigatorius. gerai žinantis vietovę ir žvėrių buveines. Kai prožektorius iš tamsos išplėšia galingais ragais karūnuotą elnio patiną, belieka jį prisivyti ir nušauti. Ekstremalus važiavimas tamsoje bekele, rizika būti sulaikytiems aplinkosaugos pareigūnų ir policijos- tai veikla, kurios metu adrenalinas tiesiog liejasi upeliais. Krūtinėse daužosi širdys, apima svaiginantis, malonus jausmas. Žmogus nuo tos būsenos tampi priklausomas. Tad prakentėjus savaitę kitą po tokios naktinės išvykos, jei ramu, niekas nusikaltimo neišaiškino, reikia veiksmą kartoti ir taip, kol prieisi liepto galą... Tačiau tokia veikla dažniausiai užsiima rimti berniukai, turtingi, kartais užimantys gana aukštas pareigas valdiškoje ar privačioje tarnyboje. Jeigu neužima aukštų pareigų, tai dažnai tokie veikėjai turi daugiau ar mažiau patikimus "stogus". Aplinkosaugos inspektorių ar policininkų sulaikyti, kai greitais automobiliais nuo jų pasprukti nepavyksta, juos grasina atleisti iš darbo, kartais sulaikomi priešinasi ir net prieš pareigūnus panaudoja ginklus. Pinigų turi daug, tad baudų jie nebijo, bet bijo viešumo, todėl ne apie jų visų išdaigas visuomenė ir sužino. Brakonieriai adrenalino fanatikai būna ir mėsininkai, ir trofėjininkai, tačiau pagrindinis motyvas, verčiantis juos siautėti medžioklės plotuose, yra ne naudos siekimas, o noras patirti adrenalino sukeliamus svaiginančiai malonius pojūčius. 

Užribio brakonieriai

Jie iš tų piliečių tarpo, kurie neturi jokio turto, gyvena dažnai ne jų nuosavybei priklausančiuose būstuose, kokiose apgriuvusiose pirkelėse, sodų nameliuose ir pan. Jie, kaip taisyklė, yra įnikę į alkoholio  vartojimą, o kokio nors pastovaus pajamų šaltinio jam įsigyti neturi. Verčiasi įvairiais nelegaliais pripuolamais darbais, o eurą kitą sugraibę skuba nusipirkti kokį stipresnio alaus bambalį. Vadina šiuos žmones įvairiai: tai asocialiais, tai bomžais, girtuokliais, valkatomis ir t.t. Tarp jų yra ir užkietėjusių brakonierių, kurių pagrindiniai žvėrių galabijimo įrankiai yra kilpos ir įvairūs spąstai.

Su kilpomis jie įsigudrina pagauti įvairius žvėris: nuo kiaunės ar šeško iki briedžio. Sovietmečiu šie brakonieriai džiaugdavosi kilpoje ar spąstuose radę pasmaugtą ir kokį švelniakailį plėšrūną, nes už parduotą lapės, manguto ar kiaunės kailį galėdavo nusipirkti labai daug bambalių. Dabar kailiai tapo beverčiais, tad alkoholiui įsigyti pinigėlių tenka prasimanyti kokiais nors kitais būdais. Tačiau prie alkoholio reikia užkandos, todėl dabar brakonierių verslo prioritetas yra valgomų žvėrių gaudymas, ką jie daro pačiu niekingiausiu, pačiu žiauriausiu būdu, smaugdami kilpomis. O šią niekingą veiklą vykdydami praktiškai neturi ko prarasti: turto ir pastovių pajamų jie neturi, tad baudų, kurios susikaupia iki įspūdingų dydžių,  nemoka. Tokį brakonierių sučiupus, daugiausia kuo jį galima nubausti tai kilpų, spąstų bei sugauto laimikio konfiskavimas. Tačiau  trosų prisirenka šiukšlynuose, pasigamina naujas kilpas ir toliau tęsia savo juodus darbus.

Brakonieriai medžiotojai 

Visų tipų brakonierių tarpe, gal tik išskyrus asocialius, kurių gyvenimo būdas toks, kad  vargu ar įmanoma būtų įsigyti medžiotojo bilietą ir legaliai nusipirkti medžioklinį ginklą, yra ir piliečių su medžiotojo bilietais. Tačiau tai ne medžiotojai, o medžiotojo bilietus turintys brakonieriai. Jų skaičių be kita ko padidino ir priėmimo į medžiotojus tvarka, kai medžiotoju gali tapti kiekvienas pilietis, žinoma, atitinkantis tam tikrus nustatytus reikalavimus, o medžioti neturi kur. Medžiotojų klubai ar būreliai  naujus narius priima labai sunkiai, o žemių ir miškų savininkai dar vis Seime nepramuša Medžioklės įstatymo pakeitimų, leidžiančių lengviau steigti privačius medžioklės plotų vienetus. Visi kiti brakonieriai medžiotojai yra tik medžioklės taisyklių pažeidėjai, o tai atsitinka dažniausiai ne iš blogos valios, o dėl neatsargumo, žioplumo darant apmaudžias klaidas. Smulkmeniškose Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklėse vienuolikoje skyrių yra per 200 punktų, kuriuos vienaip ar kitaip pažeidus gali būti apšauktas brakonieriumi. Daugumos tų punktų pažeidimas niekaip neįtakoja laukinių gyvūnų populiacijų būklės. Jie, matyt, sugalvoti tik tam, kad būtų ką pažeisti, o tuo pačiu ir bausti. O per neatsargumą medžioklės taisykles pažeidę medžiotojai baudžiami taip pat, kaip ir visi brakonieriai. Kai didžiules baudas ir laukinių gyvūnų įkainius kažkur iš kosmoso nuleidęs Aplinkos ministras V.Mazuronis su savo pagalbininku L.Jonausku viešėjo Dubravos  urėdijoje, bandžiau jiems įrodyti, kad apmaudžią klaidą (kartais net nuo medžiotojo nepriklausomą) padaręs medžiotojas, turintis visus reikiamus dokumentus ir teisėtai medžiojantis savo medžioklės plotuose, neturi būti prilyginamas brakonieriui, kuris neturėdamas jokių medžioklei reikalingų dokumentų, nelegaliai laikomu ginklu neleistinais būdais šaudo žvėris bet kur ir bet kada - net jauniklių vedimo laikotarpiu. Iš tų visų diskusijų padarytos tik šios išimtys: atitinkamai sutvarkius reikiamus popierius ir atlikus kitus veiksmus, medžiotojas ir medžioklės vadovas nebaudžiamas, kai vieno varymo metu žvėrių, kurių medžioklė limituojama, nušaunama daugiau nei leidžia limitas,  kai per klaidą nušaunamas ragus numetęs stirninas ar briedis. kai, medžiojant briedžių jauniklius, nušaunamas gumbaragis patinas arba antrametė patelė. Tačiau neatsižvelgta į tai, kad vienu metu limituojamų žvėrių galima nušauti daugiau nei leidžia limitas, medžiojant ir kitais būdais - tykojant bei sėlinant, kai medžioklėje dalyvauja daug medžiotojų.

Medžioklės taisykles pažeidusius medžiotojus lengva išaiškinti aplinkosaugos inspektoriams, nes yra žinoma kada ir kur jie medžioja, jie nebėga, nes visi surašyti į medžioklės lapus, nesipriešina aplinkosaugos pareigūnams ir tvarkingai moka baudas. O dar lengviau medžiotojų brakonierių skaičių didinti galima net sėdint kabinetuose ir tikrinant medžiotojų klubų ar būrelių medžioklės lapus. Todėl išaiškintų brakonierių tarpe medžiotojai užima nemažą procentą. Tačiau nereikėtų taip kruopščiai kontroliuoti medžiotojų ir bausti juos už menkus medžioklės taisyklių pažeidimus, kurie neturi jokios įtakos žvėrių populiacijų būklei ar kaip nors kitaip kenkia gamtai.  Elninių žvėrių populiacijų gausa jau tiek išaugo, kad vėl kaip sovietmečiu dejuoja valstybiniai miškininkai ir privačių miškų savininkai bei žemdirbiai. O apie plėšriuosius žvėrelius nėra ką ir kalbėti: niekam nereikia kailių, tai niekas jų ir medžioti nenori. Gerėja ir medžiotojų kultūra. Beje dėl tų kailių sovietmečiu visi medžiotojai buvo brakonieriai, nes kas norės už menkus skatikus valstybei atiduoti, sakykim, lapės   kailį, kai juodojoje rinkoje jis buvo valdiškoje tarnyboje dirbančio piliečio mėnesinio atlyginimo dydžio.  Kailiukų nepardavimas valstybei jau buvo laukinių gyvūnų naudojimo tvarkos pažeidimas, o kad juos galėtum pasilikti savo reikmėms, dar reikėjo sumedžiotų žvėrelių neįrašyti į medžioklės lapus ir tai buvo dar vienas medžioklės taisyklių pažeidimas. kai "brakonieriumi" jau tampa  ir medžioklės vadovas.

Kaip išaiškinami brakonieriai?

Gyvosios gamtos apsaugos inspektoriai daugiausiai brakonierių sulaiko, kai apie jų veiklą informuoja medžiotojai arba kiti sąmoningi piliečiai. Inspektoriams lengviau sulaikyti brakonierius žvejus, nes vandenin sumerktus tinklus žvejys vis tiek turi ateiti tikrinti- belieka tik kantriai laukti pasaloje. Tinklai vietos patys savaime nekeičia. Judriuosius brakonierius, žvėris šaudančius pro automobilių langus. net gavus informaciją, kur jie siautėja, ne visada pavyksta sučiupti, nes jie greitai keičia vietą. Dažniau jie sulaikomi, dorojant nušautą žvėrį. Brakonieriai dabar apsirūpinę mobilaus ryšio priemonėmis, tai vieniems persekiojant žvėris ar juos dorojant nušautus, kiti stebi aplinką ir kilus pavojui būti sulaikytiems, perspėja pirmuosius. Tai taip pat apsunkina brakonierių sulaikymą.  Apie brakonierius, tykojančius kokio žvėrelio savo pasėliuose, dažniausiai informuoja nedraugiški kaimynai ar medžiotojai. Beje, brakonieriai daugiausia ir išaiškinami bei sulaikomi su medžiotojų pagalba. Apmaudu tik, kad apie brakonieriavimo išaiškinimo atvejus informuojant visuomenę žiniasklaidoje, medžiotojų pagalba, kaip taisyklė, nutylima. Tačiau nepraleidžiamas nepaviešintas nė vienas  atvejis, kai medžioklės taisykles pažeidžia patys medžiotojai. Ruošia aplinkosaugininkai ir specialius reidus brakonierių veiklos išaiškinimui, bet labai dažnai tie reidai skiriami medžiotojų tikrinimui legaliose medžioklėse.

Facebook komentarai

bas

a