Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dabar būtent tas metas, kai reiktų kramsnot ir kramsnot, ir net pasiskubint

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Žolininkė Viliūtė sako, kad dabar jau galima pasirūgštyniauti, nors dar nedidukės, bet jau prakutusios rūgštynės.
Žolininkė Viliūtė sako, kad dabar jau galima pasirūgštyniauti, nors dar nedidukės, bet jau prakutusios rūgštynės.
Printer Friendly, PDF & Email

Į laukus, pamiškes išėjo rūgštyniautojai: tų pirmų, vos vos prakutusių lapelių, labai jau noris. „O anksčiau gi niekas nėjo specialiai rūgštyniauti. Eidamos karvių melžt ir rūgštynių parsinešdavome iš pievų“, – sako Nijolė Knyzienė iš Mikniškių kaimo (Lazdijų rajonas). Kad dabar pats metas gamtos dovanomis pasilepinti, patvirtina ir žolininkė vaistinių, aromatinių, prieskoninių augalų ūkio „Viliūtės žolynai“ įkūrėja  Viliūtė Garbenčienė iš Karužų kaimo (Lazdijų rajonas).

Eidavo karvių melžti, tuo pačiu ir rūgštynių parsinešdavo

Nijolė pasakoja, kad būtent iš pievų parsineštos rūgštynės ir tribulkos, vadinami senoviniai svogūnai, o iš tikro, tai laiškiniai česnakai, auginti jos močiutės senuose puoduose ir buvo pirmosios pavasarinės salotos su grietine.

„Anksčiau šaltibarščių negamindavome. Teisingiau gamindavome, bet šiek tiek kitaip nei dabar esame įpratę. Viską dėdavo tą patį, tik barštelių – ne, vietoj barštelių dėdavo rūgštynes. Skonis – dieviškas“, – prisimena Nijolė, prisipažindama, kad ir dabar dar tokių „šaltibarščių“ pasigaminanti ir rūgštynes visada naudoja tik iš pamiškės  – laukines.

Sako, kad ir žiemai anksčiau nieks nešaldė rūgštynių, tokių galimybių nebuvo. „Močiutė rūgštynes arba džiovindavo, arba su druska trindavo. Taip jų žiemai pasiruošdavo“, – sako ji.

Nueini ir renki: ir vargt nereikia

Žolininkė Viliūtė sako, kad dabar jau galima pasirūgštyniauti, nors dar nedidukės, bet jau prakutusios rūgštynės. „O ir rūgštyniauti reiktų tol, kol jos sužydi, paskui jau oksalo rūgšties daugiau, tad nereiktų persivalgyti. Kai jau žiedus sukrauna, tada rūgštynės nėra  labai vertingos. Na, o dabar, jeigu normaliai valgant, tai tikrai naudingas ir vertingas augalas“, – atkreipia dėmesį ji. Kita vertus, žolininkė sako, tiesiog neįmanoma jų tiek suvalgyti, kad persivalgytume ir mums kažkaip pakenktų ar kad jau pasijustume blogai. „Na, nebent kas jau itin jautrus“, – sako ji.

Anot žolininkės, tas moterų pasakymas, kad iš laukų parneštos rūgštynės lyg rūgštesnės ir skanesnės, nėra iš piršto laužtas. „Tas tiesa. Viskas, kas iš gamtos turi stipresnį skonį“, - pritaria ji.

„Nors mes turime rūgštynių ir savo daržuose, bet jas reikia atsėdinėti kas dvejus metus, tai būtinai, nes jos nėra gi ilgaamžės, kad pasodinai ir visam laikui. Šiemet mano nė viena neatsprogo. O pamiškėse, natūraliose pievose, jų augimvietėse rūgštynių visada yra: nueini ir renki. Ir vargt, nereikia. Rūgštynėms reikia rūgščios dirvos. Tad jos pasirenka, kur rūgšti dirva, ten auga, jei ne – neauga. Tereikia žinoti, kur jos mėgsta augti“, - pasakoja žolininkė. Anot jos, visai kitaip su špinatinėmis rūgštynėmis: jos šimtą metų gali augti, pačios pasidaugina ir jomis net norėdamas taip lengvai neatsikratysi: šaknis jų didelė. „Jos, sako, sveikesnės. O ir sodely mano pilna. Jau nė nesistengiu jų išnaikinti. Specialiai sėti nereikia“, - pasakoja ji.

„Ir kiškiakopūsčius galima valgyti“, - sako žolininkė. Dabar jų miškuose apstu: pats žydėjimo metas.

Klevų žiedai „ant bangos“

Tačiau ne tik pasirūgštyniauti skubama: „ant bangos“ klevų žiedai. Juos dabar skina ir arbatoms nuo gerklės skausmo, ir kokteiliams. „Arbatoms skina. Aš jų buvau pasidžiovinusi, bet jie truputuką sūroki. Į arbatas maišyti, ko gero, būtų keistas derinys, bet jei tik klevų žiedų arbatą gerti, gal ir visai nieko? Kokteiliams, manau, tinka viskas, kas jauna, kas žydi, o ypač pavasarį. Tik reikia truputėlį išmanyti apie viską“, - sako ji. Pastebi, kad didesnį kiekį klevų žiedų ir surinkti sunku, nes jie pakankamai aukštai.

Pienių žiedus pataria kramsnot ir kramsnot

„Pienės žydi. Bevaikščiojant po pievas, reiktų kramsnot ir kramsnot. Eini per pievą, skini žiedus, apatinę dalį nuskini, numeti, o patį žiedą suvalgai. Pienių žiedeliai – tikra puota kepenims. Kokius 5 - 7  per dieną suvalgius, tai jau labai gerai būtų“, - patikina Viliūtė.

„Pienių žiedlapiai kiek salsteli. Jei nebijote kartumo, galima visą žiedą, su visa žalia dalimi, tiesiog nusiskinti ir suvalgyti. Tas kartumas nėra blogai, tik ne visai skanu. Tad jei nenorite kartumo, tada tik žiedlapių galima užsibarstyti ant salotų, tai ir gražu, ir skanu, ir sveika“, - pataria žolininkė.

Žolininkė vardija, ką dabar galima rinkti

Paklausta, ką pati žolininkė dabar renka, sako, kad jau tikrai turi darbo. „Vakar rinkau plautes. Labai daug Rudaminoj radau. Jos labai gerai nuo plaučių ligų, gerina ir kraujo sudėtį. Plautes reikia pasiskubinti rinkti, nes atvirose vietose jau nužydėjo, pavėsyje dar žydi.  Šiandien lėksiu raktažolių rinkti. Jos - labai švelnios. Vaikams nuo kosulio gerai. Raktažolių lapukus galima dėti į salotas: vitaminų daug turi ir skonis malonus. Sėdžiu dabar lauke ir žiūriu: jau notrelė baltažiedė žydi, reikia rinkti. Tramažolė – labai gerai nuo sinusito. Ji labai tinka ir į stipresnį gėrimą įsimesti. Gerą skonį duoda. Tramažolės auga drėgnesnėse vietose: pievose, palei kanalus. Ji žemaūgė, tai reikia ilgiau su ja pasiknibinėti, greitai jos neprirausi, reikia po vieną knaibyti, norint pasirinkti. Aplink mane, tai jos sočiai“, - vardija įvairius augalus žolininkė Viliūtė.

Facebook komentarai

a

a