Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Darbų rutinoje galima pamiršti kai kurias tiesas

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Vytauto Liako nuotr.
Vytauto Liako nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Visi augalai gali augti ir vystytis be žmogaus įsikišimo. Tačiau agronomui svarbiausias uždavinys – maksimaliai atskleisti augalų genetinį potencialą ir gauti maksimalų vietos sąlygomis derlingumą. Tik tinkamas dirvožemio resursų ir augalų mitybos valdymas leis tai įgyvendinti.

Dėmesys mitybai

Pilnavertė augalų mityba – vienas iš pagrindinių veiksnių, užtikrinančių augalų produktyvumą bei žmonių aprūpinimą pilnaverčiu ir sveiku maistu. Šiandieniniame žemės ūkio išsivystymo etape daugelis įmonių stengiasi užsiimti efektyvios augalų mitybos organizavimu ir rekomenduoja šiuolaikinius preparatus.

Mokslininkai seniai įrodė, kad normaliam augalų augimui reikalingi cheminiai junginiai ir juos  suskirstė pagal kiekį augalų audiniuose. Makroelementai – azotas, fosforas, kalis; mezoelementai – kalcis, magnis, siera; mikroelementai – geležis, manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas. Be šių elementų negali normaliai vykti gyvybiniai procesai bet kokiame augale ir fiziologinėse funkcijose jie nepakeičiami.

Taip pat išskiriami taip vadinami naudingi mitybos elementai: natris, silicis, kobaltas, selenas, titanas, galintys stimuliuoti augalų augimo procesus. Svarbu žinoti, kad visi šie augalams būtini elementai reikalingi vienu metu, tačiau jų panaudojimo kiekis ir santykis gyvybiniuose procesuose skiriasi priklausomai nuo augimo tarpsnio, augalų vystymosi ypatumų vegetacijos metu. Išskiriamas ir specifinis mikroelementų poreikis priklausomai nuo augalų rūšies, kai kuriems augalams reikia didesnių kai kurių mikroelementų kiekio tam tikru augalų vystymosi laikotarpiu.

Jei fosforas reikalingas visiems energetiniams procesams, tai azotas ir kalis augalų mityboje, kaip priešingi poliai, kurių balansas ir santykis turi tiesioginės įtakos mainų ir sintezės reakcijoms augaluose. Šių elementų disbalansas turi tiesioginės įtakos derlingumui.

Dažnai augintojai džiaugiasi specifine pasėlių spalva, o specialistui ši spalva sufleruoja apie išbalansuotą mitybą azotu ir kaliu. Didžiausią maisto medžiagų kiekį augalai įsavina šaknimis iš dirvožemio, tačiau jų trūkstant dirvožemyje planuojamam derlingumui, reikia į dirvožemį įterpti reikiamą kiekį maisto medžiagų priklausomai nuo dirvožemio derlumo. Tai žino kiekvienas augintojas, bet kiekvienas augintojas turėtų žinoti ir sąlygas, reikalingas maisto medžiagų įsavinimui.

Šiame etape agronomams atsiranda daugiausiai klausimų ir sunkumų. Šiandien žemės ūkyje naudojama daug technologijų, reikiamų maisto medžiagų normų apskaičiavimui planuojamam derlingumui gauti, tačiau visi skaičiavimo metodai paremti maisto medžiagų išnešimu bei įsavinimo iš dirvožemio bei trąšų koeficientais bei prieinamų augalams maisto medžiagų kiekiais dirvožemyje.

Problema ir sudėtingumas tame, kad visi tie dydžiai nebūna pastovūs net tame pačiame lauke, nes juos veikia daugybė aplinkos veiksnių. Tuo labiau, kad skirtinguose šaltiniuose pateikiamos skirtingos reikšmės.

Svarbus medžiagų įsisavinimas

Augalai tampriai sąveikauja su aplinka, esant palankiems aplinkos veiksniams, augalai formuoja maksimalų produktyvumą. Vieno veiksnio nuokrypis nuo optimalios reikšmės esmingai pakeičia augalų augimą. Žemdirbystės praktikoje dažniausiai susiduriama su maisto medžiagų stygiumi. Net derlinguose ir patręštuose dirvožemiuose dėl įvairių veiksnių augalai gali patirti vieno ar kito mitybos elemento stygių.

Dažnai sutinkama situacija, kai dirvožemyje yra pakankamas maisto medžiagų kiekis, augalai ne visuomet juos gali įsavinti, o pažeidus maisto medžiagų balansą (ypač kritiniais tarpsniais) patiriami tiesioginiai derliaus nuostoliai. Vertinant augalų poreikį subalansuotai mitybai kritiniais tarpsniais ir sudėtingą maisto medžiagų įsavinimą per šaknis tuo laikotarpiu, net jei dirvožemyje pakanka maisto medžiagų, labai didelę svarbą įgauna augalų mityba per lapus specialiomis lapų trąšomis.

Praktiškai visi streso veiksniai (žemos arba aukštos temperatūros, šalnos, apdeginimai cheminiais preparatais, kruša ir kiti mechaniniai pažeidimai) slopina metabolizmą ir maisto medžiagų įsavinimą, dėl to sulėtėja augimas dėl to atitinkamai mažėja derlingumas. Tinkamai parinkti augalų mitybos elementai sušvelnina stresų poveikį augalams, užveda, palaiko ir stimuliuoja fiziologinius procesus augaluose, pagerina maisto medžiagų įsavinimą, atstato augimą ir vystymąsi.

Pagalba yra

Dažniausiai lapų trąšos būna tirpūs vandenyje bechloriai kompleksai, NPK + mikroelementai. Kiekviena lapų trąšų rūšis stimuliuoja konkrečius fiziologinius procesus, susietus su tam tikrų maisto medžiagų įsavinimu skirtingais augimo tarpsniais nepriklausomai nuo dirvožemio sąlygų. Svarbiausias vaidmuo tenka makroelementams, jie mainų reakcijas nukreipia baltymų arba angliavandenių sintezei, o mikroelementai stimuliuoja matabolizmą ir pagerina makroelementų įsavinimą.

Kartais susiduriama su neteisingu požiūriu, kad kompleksinės lapų trąšos gali pakeisti pagrindines. Lapų trąšos negali pakeisti augalų mitybos per šaknis. Lapų trąšos – instrumentas, galintis greitai paveikti procesus, turinčius įtakos būsimam augalų produktyvumui. Tinkamai parinktas lapų trąšas augalai įsavina labai greitai (6 – 8 kartus greičiau nei per šaknis).

Išpurškus lapų trąšas, augalai sudėtingų reakcijų pagalba pasiunčia signalus į šaknis, o šaknys „ieško“ reikiamų elementų. Dėl to viena svarbiausių sąlygų – maisto medžiagų turi būti dirvožemyje, o maisto medžiagų gali būti tik biologiškai aktyviame dirvožemyje. Mokslas ir praktika įrodė, kad subalansuotos sudėties lapų trąšos pagerina augalų mitybos balansą ir padidina  NPK įsavinimą per šaknis. Lapų trąšų efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai jos geba įsijungti į pagrindinių maisto medžiagų (NPK) metabolizmą ir padidinti maisto medžiagų įsavinimą per šaknis 10 – 15 proc.

Stebint lapų trąšų naudojimo praktiką, galima įžvelgti tam tikrų elementų dominavimą. Baltymų sintezėje, dalyvaujant fosforui ir kaliui, dominuojantis vaidmuo vienareikšmiškai tenka azotui, iš mezoelementų – sierai, o iš mikroelementų – cinkui ir variui. Atitinkamai dominuojančių elementų grandinė angliavandenių sintezėje, dalyvaujant visiems būtiniems elementams: kalis – magnis – boras ir manganas. Atrodo nedidelio kiekio mikroelementų buvimas mitybiniuose deriniuose esmingai padidina jų naudojimo efektyvumą. Kalbant apie mikroelementų įsavinimą, labai svarbu, kad metalai – cinkas, varis, manganas, geležis, būtų chelatizuoti, o ne neorganinės druskos, priminsime: boras ir molibdenas nechelatizuojami.

Įtakoja daug veiksnių

Šiandienos augalininkystės technologijose lapų trąšoms tenka svarbus ir nenuginčijamas vaidmuo augalų mityboje, reguliuojant augimą ir vystymąsi, didinant augalų produktyvumą. Tačiau praktikoje ne visuomet lapų trąšos užtikrina rezultatą. Kokie svarbiausi veiksniai lemia lapų trąšų efektyvumą? Tai – pasirinktų trąšų cheminis švarumas, cheminė sudėtis, pagalbinės medžiagos, augalų lapų ir stiebų padengimas plaukeliais, aplinkos ir naudojamo vandens temperatūros bei kiti veiksniai (šalnos, karščio, cheminio apdeginimo, mechaninių pažeidimų ir t.t.).

Manome, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti temperatūrai, kaip vienam svarbiausių veiksnių, įtakojančių maisto medžiagų įsavinimą per lapus bei šaknis. Anksčiau daugeliui augalų apsaugos priemonių naudojimui optimali oro temperatūra buvo 15–16 .  Tai optimali fiziologiniams procesams temperatūra, žemdirbiai laukdavo tokios temperatūros ir derindavo augalų apsaugos priemonių purškimą su lapų trąšomis.

Atsiradus preparatams, veikiantiems žemoje temperatūroje, daug kas pasikeitė. Specialistai rekomenduoja naudoti augalų apsaugos priemones kuo anksčiau, o taip pat rekomenduoja pridėti ir lapų trąšų, bet augalų fiziologiniai procesai 5–6 temperatūroje labai sulėtėja ir, suprantama, kad mitybos elementai nebus įsavinti.

Nesuveikus lapų trąšoms (šiemet teko matyti ne vieną tokį atvejį) bus sakoma, kad buvo neefektyvios trąšos arba nepalankios sąlygos, antrasis variantas - arčiausiai tiesos. Tokie pat procesai vyksta ir esant aukštai oro temperatūrai.

Daug metų tiriant ir stebint lapų trąšų efektyvumą darytina išvada, kad maisto medžiagų įsavinimas, naudojant lapų trąšas, tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Žemutinė fiziologinės temperatūros riba yra +10–12 , o viršutinė – +27–28 . Žemesnėje ar aukštesnėje temperatūroje fiziologinis augalų aktyvumas mažėja ir atitinkamai mažėja maisto medžiagų įsavinimo lygis bei lapų trąšų efektyvumas. Norint išplėsti efektyvių temperatūrų ribas ir padidinti lapų trąšų efektyvumą, į paruoštus lapų trąšų mišinius reikėtų pridėti preparatų, aktyvuojančių augalų fiziologinius procesus.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į naudojamo vandens temperatūrą: šaltame 4–8 vandenyje ne tik sumažėja naudojamų elementų tirpumas, bet ir augalai gali patirti temperatūros šoką. Optimali vandens temperatūra darbinių tirpalų ruošimui –  +15–25 . Manome, kad visi tai žino, bet kokia dalis į tai kreipia dėmesį  – kitas klausimas.

Susiduriama ir su kita problema – vandens kietumas. Daugelį elementų paprasčiausiai blokuoja kalcis ir jie tampa mažai efektyvūs.

Manome, kad į šiuos žinomus faktus reikėtų atkreipti dėmesį, nes, esant nestabiliai situacijai rinkoje, kiekvienas veiksnys – labai svarbus: kiekviena operacija turi būti pagrįsta, savalaikė ir ekonomiškai efektyvi, tik dėl savęs uždėtas pliusas, kad darbas padarytas, teigiamo rezultato gali neduoti.                  

Facebook komentarai