Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Darvinistinė bitininkystė – (r)evoliuciniai metodai bitininkystėje

Autorius: Tautvilas LAURECKIS
Tautvilas Laureckis: laikas keisti požiūrį į bites. Asociatyvi nuotr.
Tautvilas Laureckis: laikas keisti požiūrį į bites. Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Charles R. Darvin (1809-1882) ir Lorenzo L. Langstroth (1810-1895) – du į pasaulio biologijos ir bitininkystės istoriją įėję žmonijos šviesuoliai kvėpavo vienu oru. Abu domėjosi bitėmis, abu žavėjosi fantastišku bičių gebėjimu dirbti daugiatūkstantinėje šeimoje, tobulai statyti korius, tobulai organizuoti darbus savo išlikimo labui.

Evoliucionavo ir bitės

Ch. Darvinas pasauliui davė evoliucijos teoriją, kuri buvo įrodyta ir dabar yra gyvybės suvokimo pagrindas. Ši teorija teigia, kad rūšis prisitaiko ir adaptuojasi, nuolat keičiasi prisitaikant.  L. L. Langstrotas davė pasauliui rėminio avilio koncepciją ir pirmuosius pavyzdžius, kurie leido žmogui pilnai valdyti bičių šeimą, ją ištyrinėti, suformuoti ir atvesti į šių dienų šiuolaikinę rėminę bitininkystę aviliuose ir bičių šeimos priežiūros metodus.

Vertinant evoliuciją bitėse, jos tūkstančius metų kito ir plito prisitaikydamos prie esamos gamtinės aplinkos, žmogus jau nuo atmenamų laikų naudojosi bičių teikiamomis gėrybėmis – medumi, bičių vašku. Bitės prisidėjo prie aplinkos tvarumo apdulkindamos augalus. Visi gyveno darnoje ilgus tūkstantmečius.

Evoliucija bitėse reiškia viską – tai prisitaikymas gyventi. Pradedant kiaušinėlio padėjimo vieta ir kampu, baigiant mirštančia bite avilyje, prie avilio, ar išskridus toliau. Viskas priklauso nuo prisitaikymo ir adaptacijos dėsnių.

Evoliucijos pamokos

Visgi, po rėminio avilio išradimo, viskas radikaliai ėmė kisti ne bičių naudai. Bitės pradėtos vežioti, padidėjo produkcijos kiekiai iš bičių, jos tapo suvokiamos kaip laikomi naminiai gyvūliai-bitės, nei visiškai laukiniai vabzdžiai. Dažnas tikslas laikyti bites – suteikti žmogui naudą, pamirštamas sisteminis gamtinis požiūris į gamtą, kad rūšis yra naudinga ir kitoms rūšims, kad viskas aplinkoje susiję tampriais ryšiais ir žmogui ne visada derėtų tuos ryšius iš esmės pakeisti.

Žmogus jau ir taip persistengė gamtos nenaudai, sukurti tarpasiniai bičių hibridai – hibridizuotos bitės, plačiau pristatomi „Buckfast“ bite, kurių vis greičiau ir labiau išsižadama net ten kur ji buvo sukurta – Anglijoje, Bakfasto abatijoje. Ten bitininkai jau laiko artimas vietinėmis bites, stengiamasi nebeimportuoti svetimų kraštų bičių.

Bitininkai mūsų šalyje daugiausia dar laiko atvežtinių rasių bites. Vietinis medunešės bitės porūšis Apis mellifera mellifera buvo išstumtas į atokesnes ir palankesnes gamtiškai vietas dėl verslinių ir ūkinių interesų, neatsižvelgiant į šių bičių išsaugojimo svarbą ir būtinumą užtikrinti natūralių ekosistemų tvarumą, stengtis jas plėsti. Džiugu, kad tik ką pasibaigusiu Gamtos tyrimų centro vykdytu vietinės bitės paieškų projektu, ši bitė buvo atrasta, genetiškai identifikuota ir daugėja norinčių ją atgaivinti ir išlaikyti bitynuose.  

Reikalinga laisvė

Amerikiečių prof. Tom Seeley, Humboldto biologijos srities prizo gavėjas (2010 m.) – daugybės knygų apie bites autorius, apžvelgiantis bites kaip bites, ne tik kaip ūkinę naudą suteikiančius vabzdžius.

Jis daugybę metų praleido ir vis dar leidžia tyrinėdamas sulaukėjusias bites miškuose, skaito paskaitas visame pasaulyje, tad verta pasidalinti jo įžvalgomis apie skirtumus tarp laukinių bičių gyvenimo gamtoje ir aviliuose. Verta atkreipti dėmesį į jo naują siūlomą (r)evoliucinį požiūrį į bitininkystę – Darvinistinę bitininkystę. Ji paremta bitininkui siekiant bitėms leisti gyvuoti kuo natūraliau ir kuo natūralesnėje aplinkoje.

Tiesa, šis bičių metodas būtų parankus tik ne daug šeimų laikantiems bitininkams, kurių bitės būtų kuo natūralesnėje aplinkoje ir toliau nuo pramoninių bitynų. Tačiau šios įžvalgos gali būti naudingos ir pramoniniams bitynams norint pagerinti bičių gyvenimo ir produkcijos kokybę.

Verta paminėti, kad gamtoje vis dar yra gyvuojančių bičių, jų populiacija išsilaiko brandesniuose miškuose, viena kita laukinė šeima gali gyvuoti ir miesto parke, daugiaaukščio namo plyšyje, pastatų pastogėse ir t.t.. Bitės prisitaiko. Tačiau, artimiausia ir tvariausia joms gyvuoti erdvė – drevė, uoksas medyje.

Atgal – į gamtą

Bitės gamtoje gyvuoja be žmogaus įsikišimo, taip pat su Varroa erkėmis. Tačiau, kaip bebūtų keista, jos gyvuoja, bičių šeimų skaičius, remiantis prof. Tom Seeley tyrinėjimais Šiaurės Amerikoje bei Europoje, išlieka stabilus. Tad kyla daug klausimų. Kodėl ir kaip laukinės bičių šeimos išgyvena, o bitininkai dėdami daug pastangų į bičių gerovę, suteikdami prižiūrimus avilius, gydydami nuo ligų ir erkių patiria kartais ir masines bičių šeimų žūtis?

Štai keli profesoriaus pastebėjimai:

1. Bitės natūralioje gamtoje, Šiaurės Amerikos miškuose gyvuoja maždaug tokiu tankumu: 1 bičių šeima – 1 kvadratiniame kilometre. O bitynuose bitės paprastai laikomos tankiai, dešimtinis šeimų. Tai sukelia bičių klajojimą po avilius bei Varroa erkių sklaidą, riziką vienai šeimai susirgus, ligas ir parazitus išplatinti kitose arti esančiose šeimose. Siūloma bičių šeimas laikyti kiek įmanoma toliau viena nuo kitos.

2. Gamtoje stipriausios vietinės medunešės bitės. Profesorius siūlo ir bitynuose laikyti geriausiai genetiškai prie aplinkos ir sąlygų prisitaikiusias vietines bites. Siūloma gaudyti spiečius, nekeisti motinėlių į atvežtines bites. Tokias bites reikia išsaugoti, nes jų genetiniai ištekliai yra patys turtingiausi ir jos geriausiai gali prisitaikyti prie naujų aplinkos ir žmogaus iššūkių, priešingai nei bitės iš visai kito klimato, kitokios gamtinės aplinkos, jų sėkmė visada trapi arba ne tokia didinga kaip vietinių bičių. Lietuvoje tai būtų Apis mellifera mellifera (Amm) bitė.  Pramoniniai, stambūs bitynai kol kas dažnai laiko atvežtinės kilmės bites, neretai dar ir hibridizuotas bites, o tai kelia didžiules problemas dėl bičių mišrinimosi, genetinės taršos, galimų naujų ligų ir parazitų atvežimo. Genetiškai neprisitaikiusios bitės prie aplinkos, prof. Tom Seeley nuomone, yra prastas pasirinkimas natūralistinės krypties bitininkavimui.

3. Bitės natūralioje gamtoje paprastai gyvena aukštai medžiuose, neretai net 8 m aukštyje. O daugelyje šių dienų bitynų bitės laikomos ant žemės, bičių įėjimo į avilį laka retai aukščiau 0,5 metro.

Gali kilti klausimas, kodėl bitėms geriau aukščiau? Juk net spietines bitės užima dažniau įkeltas į medžius, o ne padėtas ant žemės. Atsakymas elementarus. Lokiai! Jų ir mūsų nepražengiamose giriose buvo gausiai.

4. Bitės drevėse paprastai gyvena nuo 20 iki 40 litrų talpos erdvėse, o šiuolaikiniai daugiaaukščiai aviliai yra praktiškai neribotos talpos. Ką tai reiškia? Bitės aviliuose gyvena ypač išdidintoje avilio erdvėje ir rečiau spiečia. Tai naudinga bitininkui, bet, žiūrint iš bičių pusės, joms reikia spiesti tada, kada reikia daugintis, tai natūralus jų gyvavimo procesas, skatinantis atsinaujinimą ir prisitaikymą, natūralistiniai bitininkai turėtų to nestabdyti ir valdyti. Reiktų bites laikyti mažesniuose aviliuose. 

5. Bitės dreves pilnai išpikiuoja, kartais net labai storiu pikio sluoksniu, taip apsisaugo nuo ligų, parazitų, izoliuoja lizdo erdvę nuo drėgmės, galimų plyšių ir t.t.. Bitynuose bitininkai pikį renka savo reikmėms, daug pikio sukelia sudėtingesnę avilio priežiūrą. Profesorius siūlo skatinti pikiavimą avilyje, vertinti tokias bites. Papildomai naudoti pikio rinktuvus ne tik lubelėse, bet ir avilio šonuose, pikio palikti ir bitėms. Bitininkai, suvokdami pikio naudą žmogui, turėtų suvokti ir jo naudą bitėms, būtina tai įvertinti dėl bičių šeimos sveikatingumo išlaikymo. Avilių gamintojai galėtų įvertinti tokį požiūrį ir avilio vidų įrengti iš nelygios, neobliuotos medienos, taip skatinant bičių pikiavimą avilyje ir bičių šeimos sveikatingumą.

6. Bitėms aviliuose paprastai duodamos vaškuolės su bičių darbininkių akelių ruošiniais. Taip šeima užsiaugina labai nedaug tranų. Gamtoje, bičių šeimoje 15-20 proc. siuvami traniniai koriai ir maždaug tiek pat procentų visos šeimos bičių sudaro tranai. Bitininkai, bitininkaudami natūralistiniu, Darvinistiniu būdu, turėtų skatinti šeimose auginti tranus įduodant traninių akelių vaškuoles, ar leisti bitėms pačioms siūti korius. 

5. Bitės gamtoje gyvuoja, paprastai aukštai medžiuose, o bitynuose, retai kada bičių laka būna aukščiau 0,5 metro. Yra aistruolių, kurie avilius laiko ant surėdytų laikiklių ar stovų medžiuose ir tai tikrai artima natūraliam bičių pasirinkimui.

7. Natūralioje gamtoje bitės turi įvairius nektaro ir žiedadulkių išteklius, o pramoninėje bitininkystėje aviliai neretai vežiojami prie monokultūrų. Tai lemia bičių prisitaikymą ir jo intensyvumą prie įvairių maisto šaltinių, jų panaudojimą šeimos resursams, šeimos gyvybingumui. Bitininkaujant Darvinistiniu keliu reiktų stengtis bites laikyti kuo natūralesnėje aplinkoje su įvairiais žiedadulkių ir nektaro šaltiniais. Taip bitės išlaikys ir toliau ugdys gebėjimą adaptuotis prie geriausių maisto šaltinių. Bičių nereiktų ir papildomai maitinti. Nei žiemai, nei tuo labiau aktyviuoju sezono metu. Bitės bus priverstos pačios ieškoti maisto. Bitininkui medaus bus mažiau, tačiau, galima pasidžiaugti, kad tai bus tikras medus.

8. Gamtoje bičių niekas negydo. Bitininkai paprastai stengiasi šeimas gydyti nuo varozės. Natūraliai bitės arba išmiršta arba išlieka stipriausios. Darvinistinėje (r)evoliucinėje bitininkystėje reiktų stengtis bitininko stebimoms ir kontroliuojamoms bičių šeimoms gyventi kuo natūralesnį, prie aplinkos adaptuotą gyvenimą. Negydyti nuo varozės. Medaus bus mažiau, bet bitės bus sveikesnės ir stipresnės.

Esminiai reikalavimai Darvinistiniam – (r)evoliuciniam bitininkavimui:

1. Laikyti vietoje adaptuotas bites – vietines bites.

2. Auginti motinėles ir dauginti bičių šeimas tik iš geriausiai išgyvenančių bičių.

3. Gaudyti spiečius natūralioje aplinkoje. Apgyvendinti juos aviliuose Darvinistiam bitininkavimui.

4. Perkant bičių motinėles ar bičių šeimas, šeimeles, jas įsigyti iš vietos bitininkų, kurie nebitininkauja atvežtinėmis bitėmis.

5. Laikykite bites mažesnės talpos aviliuose. Pvz., tik 1-2 daugiaaukščio avilio korpusai su bitine tvorele ir meduve.

6. Negydykite bičių nuo varozės. Leiskite išgyventi stipriausioms šeimoms jų neįtakojant nei cheminiais, nei organiniais, nei jokiais kitais alternatyviais būdais. Tuo pačiu būtinai tikrinkite bičių apsikrėtimo erkėmis kiekį šeimose.

Erkėtumą tikrinti – taip bitininkaujant būtina siekiant išvengti Varroa ,,bombų“ ir atrinkti atsparias šeimas.

Tam reikia tikrinti bites bent kartą per mėnesį. Jei erkių skaičius pasiekia daugiau nei 10/100 bičių, reikia tokias šeimas gydyti ir keisti šeimos motinėlę į naują iš labiau atsparesnių šeimų arba radikaliau, tokias šeimas tiesiog sunaikinti. 

7. Laikykite bičių šeimas kiek įmanoma toliau viena nuo kitos. Kuo didesnis atstumas nuo avilių, tuo mažiau bičių klaidžiojimo, Varroa erkių išnešiojimo, geresnis šeimų išgyvenamumo rodiklis.

8. Skatinkite bites pikiuoti, paruošdami specialus avilius nelygiu vidiniu paviršiumi arba specialiai ,,išmušant“ avilio ar avilio korpusų vidų pikio rinktuvais. Tik pikio nerinkite, palikite jo daugumą bitėms. Padėkite bitėms sukurti ir išlaikyti antimikrobines sienas.

9. Nekeiskite rėmų ir korpusų vietos. Leiskite kuo daugiau bitėms tvarkytis pačioms. Bitės spies, tačiau išgyvenamumas nuo varozės ilguoju laikotarpiu bus apie 80 proc. Dauginant iš stipriausių šeimų, bitės tik stiprėja ir bitininkui duoda daugiau naudos.

10. Laikykite avilio lakas siauras. Neatverkite lakų atvirai, tai apsaugoja bites nuo vagiliavimo, graužikų, vapsvų ir kitų įsibrovėlių. Gamtoje stipriausios bičių šeimos dažnai gyvuoja tik su mažutėmis ertmėmis bitėms patekti į lizdą.

11. Netaikykite avilio viršutinio įėjimo ar viršutinės ventiliacijos. Galimas susidarantis kondensatas bitėms gali būti naudingas vanduo. Bitės dažniausiai stengiasi perteklines landas užpikiuoti.

12. Ramus bičių žiemojimas. Jokio stimuliacinio maitinimo žiemos metu. Jokio lindimo į avilius. Netrikdykime bičių kamuolio žiemojimo.

Prof. Tom Seeley atliko bandymą laikydamas 10-12 bičių šeimų  įvairiose vietose atokiau nuo pramonių bitynų su natūralesnes gamta ir, taikant aukščiau nurodytus principus, 2010-2017 m. bičių išgyvenamumas šeimose siekė 82 proc. netaikant absoliučiai jokio bičių gydymo. Tai, praktiškai, atitinka laukinių bičių populiacijų tvarumo ir stebimos evoliucijos rodiklius.

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA