Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dirvos pluta kelia rūpesčių augintojams

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Plutos dirvos paviršiuje susidarymas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio agregatų ir lietaus lašų didumo bei dirvožemio infiltracijos. Autoriaus nuotr.
Plutos dirvos paviršiuje susidarymas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio agregatų ir lietaus lašų didumo bei dirvožemio infiltracijos. Autoriaus nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Žieminių kviečių sėja, žieminių rapsų priežiūra, cukrinių runkelių būklės vertinimas ir cukraus kaupimo šaknyse technologijų įgyvendinimas, bulviakasis, posėlinių augalų tvarkymas, dar kur ne kur pupų laukuose dirba kombainai – ir daugiau darbų, vykstančių laukuose.

Apie kviečių sėją jau daug rašyta, kai kas rekomenduoja kviečių sėją vėlinti, bet ar tikslinga vėlinti sėją ir užprogramuoti menkesnį augalų produktyvumą tik dėl šiemet paplitusių virusinių ligų? VDU ŽŪ Akademijos Bandymų stotyje eilę metų atliekami žieminių kviečių sėjos laiko (09 10 – 10 10) ir skirtingų sėklų normų (2 – 5 mln. daigių sėklų/ha) bandymai (doc. Ilona Vagusevičienė). Šiemet didžiausi derlingumai gauti vėlinant sėją, bet išvedus 5 metų vidutinius duomenis, matytume, kad geriausi rezultatai gaunami sėją pradėjus rugsėjo 15 ir baigiant iki rugsėjo 25 dienos.

Daugelis augintojų šiemet sėti kviečius pradėjo gerokai anksčiau, nes baiminamasi nepalankių orų. Matome, kad kai kuriuose rajonuose lietus stipriai pakenkė žieminiams rapsams, daug kur po smarkaus lietaus dirvos paviršiuje susidarė pluta, nepraleidžianti deguonies į šaknų rizosferą. Galiam sakyti, kad labiau pasisekė taikantiems strip-till technologiją, ražienos „amortizavo“ lietaus energiją ir apsaugojo nuo plutos susidarymo.

Kalbant apie plutą dirvos paviršiuje, reikia išskirti du jos tipus: biologinė ir fizinė. Biologinė dirvos pluta – sausringu arba pusiau sausringu laikotarpiu dirvos paviršiuje susiformavusi gyvų mikroorganizmų bendrija. Tokio tipo plutelę galima rasti viso pasaulio dirvožemiuose nepriklausomai nuo augmenijos tipo bei reljefo, klimato, augalų bendrijų, mikroorganizmų buvimo aplinkos bei neigiamų aplinkos veiksnių.

Biologinė pluta atlieka svarbias ekologines funkcijas, įskaitant anglies, azoto fiksaciją, suteikia dirvai stabilumo, keičia kai kurias dirvožemio savybes, turi įtakos augalų sudygimui bei maisto medžiagų balansui augalų audiniuose. Biologinė pluta gali nukentėti, vykdant rekreacinius darbus, neracionaliai naudojant žemės ūkio techniką, naudojant perteklinį ir nesubalansuotą tręšimą ir t.t. Suardytą biologinę dirvos plutą atstatyti pakankamai sudėtinga.

Jei apie biologinę dirvos plutą girdėjo nedaugelis, tai su fizine dirvos pluta susiduria kiekvienas augintojas, ypač taikant agresyvesnę žemės dirbimo technologiją, kai dirvos paviršius lieka nepridengtas. Fizinė dirvos pluta, skirtingai nei biologinė, atsiranda dėl lietaus lašų smūgių į nepridengtą dirvos paviršių. Blogiausia, kai dirvos pluta susidaro pasėjus vienus ar kitus augalus. Po smarkaus lietaus fizinė pluta susidaro net dirvožemiuose, kurių paviršiuje yra biologinė pluta. Dėl plutos sumažėja vandens infiltracija, dėl to po lietaus dažnai atskirose lauko dalyse galima išvysti telkšančias balas. Dirvos paviršiuje esanti pluta trukdo augalų įsišaknijimui, nes prie šaknų nepatenka deguonis, susidaro anaerobinės sąlygos.

Plutos dirvos paviršiuje susidarymas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio agregatų ir lietaus lašų didumo bei dirvožemio infiltracijos. Smulkus „grybų“ lietus grėsmės dirvožemiui nekelia, jo lašai sveria mažiau nei 0,05 g, o kritimo greitis neviršija 5 – 6 m/s. Sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose grėsmės nekelia 0,1 – 0,2 mm/min kritulių kiekis, vidutinės – 0,2 – 0,3 mm/min ir lengvos granuliometrinės sudėties – 05 – 0,8 mm/min. Svarbiausia, kad sutaptų kritulių kiekis su dirvožemio infiltracijos koeficientu.

Liūtiniai lietūs – problema. Tokio lietaus lašai būna apie 3 – 4 mm, o masė apie 0,15 g. Suprantama, kad tokių lašų kinetinė energija labai didelė ir nepridengtas dirvožemis „nesugeria“ tos energijos. Lietaus lašų daužomi dirvos agregatai praranda tvirtumą ir suyra. Lietaus lašų daug ir jų kritimo dažnis didelis. Lietaus lašo kontaktas su dirvos paviršiumi tetrunka tūkstantąją sekundės dalį.

Dirvožemis patiria impulsinį sąlyginai silpnų, bet staigių smūgių poveikį. Kai lašas atsitrenkia į dirvos paviršių, pirmiausiai padidėja slėgis lašo viduje ir atitinkamai dirvos paviršiuje. Pirmiausiai vanduo veikia kaip kietas kūnas, tuomet apie 2/3 kinetinės lašo energijos eikvojama dirvos sutankinimui. Po kontakto smūgis išplinta į šonus. Dažniausiai šoninių srovių greitis viršija lašo kritimo greitį prieš susidūrimą su paviršiumi. Su šiomis srovėmis nuplaunamas ir derlingas dirvos sluoksnis, ką ir matome iš viršaus. Liūtinis lietus gali į orą pakelti apie 160 t dirvožemio, tai maždaug 1,2 – 1,5 mm. Jei laukas turi nuolydį, tai apie 10 – 15 proc. dirvožemio gali nuplauti liūtis.

Šiuo atveju kalbame apie vandens eroziją. Tačiau problemų atsiranda, net jei vandens erozija minimali. Lietaus lašai smulkina dirvos agregatus, kurie užpildo visas ertmes dirvos paviršiuje. Susidarius plutai, neįsavinama drėgmė, padidėja neproduktyvūs drėgmės nuostoliai. Praėjus kelioms dienoms be lietaus, dirvos paviršius pasidaro kaip cementinis. Kalbėti apie augalų augimo sąlygas neverta, nes patys augintojai mato situaciją. Padėti dirvožemiui ir augalams pakankamai sudėtinga.

Kadangi ši problema labai didelė ir paplitusi visame pasaulyje, mokslininkai ieško sprendimų ir vienas labiausiai paplitusių būdų, padedančių suminkštinti dirvos paviršiuje susiformavusią plutą, – huminių rūgščių ir mikrobiologinių preparatų naudojimas, nes akėjimas kai kuriems augalams netinka. Susidarius plutai, anaerobinėmis sąlygomis sulėtėja mikroorganizmų dauginimasis ir kvėpavimas, reikia juos aktyvuoti, tuomet mikroorganizmai pradeda funkcionuoti, kvėpuoti ir suardo plutą, ji suminkštėja, atsistato dujų apykaita dirvožemyje.

Facebook komentarai