Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dirvožemio derlumas: ūkinė veikla ir pasekmės

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Pastaruoju metu mokslininkai ir praktikai daug dėmesio skiria būtent dirvožemiui. V. Liako nuotr.
Pastaruoju metu mokslininkai ir praktikai daug dėmesio skiria būtent dirvožemiui. V. Liako nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Lauko augalų produktyvumas ir dirvožemio derlumas – nesibaigianti tema. Labai gerai, kad supratimas apie produktyvumą, bei derlumą keičiasi kiekvienais metais. Didžiulę naudą duoda pasirodantys nauji technologiniai sprendimai, kaip nebūtų keista, ekonominės krizės taip pat duoda teigiamų postūmių.

Pastaruoju metu mokslininkai ir praktikai daug dėmesio skiria būtent dirvožemiui, kaip mitybinei terpei, o ne trąšoms ir kitiems cheminiams junginiams. Dar neseniai buvome įsitikinę, kad kuo daugiau organikos ir sideralinių augalų, tuo didesnis dirvožemio derlumas. Tačiau, kad organika padidintų dirvožemio derlumą, reikalinga atitinkama mikroflora ir fauna, tiksliau, dirvožemis turi būti natūrali ir aktyvi biocenozė.

Nedideliuose plotuose mokslininkai pasiekia, kad dirvožemis būtų aktyvus, bet dideliuose gamybiniuose plotuose, kuriuose naudojamas destruktyvus dirbimas ir intensyvus chemizavimas, to nėra. Čia dėl dirvožemio apmirimo gerųjų mikroorganizmų vietą užima blogieji, dažniausiai augalų infekcijas sukeliantys mikroorganizmai.

Pastebime, kad kai kuriuose laukuose nuėmus derlių praktiškai nėra kam skaidyti augalinių liekanų, dėl to pažeidžiamas maisto medžiagų apykaitos ratas, procesai, gerinantys dirvožemio derlumą, praktiškai sustabdyti. Šiandienos intensyvių technologijų fone kartu su augalinėmis liekanomis reikia įterpti ir gerųjų mikroorganizmų, nes mikroorganizmai dirvožemyje atsistato labai lėtai, tai užtrunka vidutiniškai 6 metus.

Anksčiau buvo mažesnis technologijų intensyvumas, buvo didesnė augalų įvairovė. Pagalvokime, kiek kartų naudojamos vien augalų apsaugos priemonės, kad apsaugoti augalus nuo ligų? Nuimdami derlių, turime praktiškai sterilius šiaudus, kad ten įsikurtų gerieji mikroorganizmai turi praeiti daug laiko, 6 metų gali ir neužtekti.

Dirvožemio derlumui įtakos turi ir sėklų norma, dirvos paviršiaus padengimas augalais, reljefas, eilučių kryptis, sėjos eilučių iškilimai ir įgilinimai ir t.t. Dirvožemio savybėms reikšmingas ir organinių medžiagų paskleidimas, labai svarbu ar jos užariamos, ar augalinėmis liekanomis paviršius mulčiuojamas, dirbamas visas plotas ar tik juostos.

O kaip į dirvožemio derlumą reaguoja patys augalai, tiesiogiai priklauso nuo mikroklimato: optimalus apšvietimas, temperatūra ir oro srautų judėjimas, drėgnis dirvos paviršiuje. Negalima atmesti veislių parinkimo svarbos, o tuo labiau žemės dirbimo technologijos. Skirtingomis meteorologinėmis sąlygomis optimalios sąlygos formuojasi skirtingai.

Faktas, kad optimalus konkrečioje vietoje augalų produktyvumas formuojasi, kai derlingų dirvožemių fone tikslingai panaudojamos mineralinės trąšos, mikroelementai, fitohormonai, mikrobiologiniai preparatai. Derlinguose dirvožemiuose mineralinės trąšos aktyvuoja viską: mikroorganizmus, organinių junginių įsavinimą, organinių medžiagų apykaitą, augalų produktyvumą bei augalininkystės produkcijos kokybę. Tačiau ar tai galima laikyti dirvožemio gerinimu?

Pirmiausia, reikia išsiaiškinti derlingumo ir produktyvumo supratimą. Galimas palyginimas: norime daug medaus – maitinkime bites sirupu. Kartais galvojama, kad mineralinių trąšų pridėjimas didina dirvožemio derlumą. Dirvožemio derlumas, tai gebėjimas užtikrinti augalų produktyvumą, kartais tiesiog galime supainioti derlumo ir produktyvumo sąvokas.

Mokslininkai įneša aiškumo: mineralinė vata, prisotinta mineraliniais elementais, pasižymi aukščiausiu produktyvumu, bet derlumo ten nerasime, derlumu išskirtinai pasižymi tik dirvožemis. Atrodytų keista, bet gamtoje fitocenozės produktyvumas nesiejamas su derlumu, jis priklauso nuo klimato ir mikroklimato bei augalų rūšies. Darytina išvada, kad pati fitocenozė kuria dirvožemį priklausomai nuo klimato.

Dažnai mokslinėje literatūroje, kaip pavyzdys, pateikiami miškai, ypač tropiniai, kuriuose gaunamas maksimalus produktyvumas skurdžiame dirvožemyje, kuriame praktiškai nėra humuso. Tačiau reikia įvertinti tai, kad medžių bendrijos produktyvumui nereikia dirvožemio derlumo. Tačiau iškirtus miškus dažniausiai tame dirvožemyje neauga lauko augalai.

Stepėse atvirkščiai, formuojasi žoliniai augalai, čia produktyvumas priklauso nuo dirvožemio derlumo. Dėl to žoliniai augalai formuoja stiprias šaknis ir tarsi veltinis padengia tam tikrą dirvos sluoksnį, taip saugoma drėgmė ir formuojasi humusas. Galima teigti, kad šiuo atveju dirvožemio derlumas – bendras visos biocenozės produktas. Šiuo atveju derlumo dedamosios – rūšinė augalų sudėtis, augalinių liekanų biomasė, reljefas, klimatas ir mikroklimatas.

Dirvožemio derlumo pagrindas – sugrąžinta biomasė, mikrofloros ir faunos įvairovė, klimatas ir mikroklimatas. Kalbant apie mažą augalininkystės produkcijos savikainą, pirmiausiai reikėtų kalbėti apie optimalų visų veiksnių, turinčių įtakos dirvožemio derlumui, santykį.

O koks vaidmuo tenka trąšoms, kaip augalų produktyvumo veiksniui? Reikia suprasti, kad be dirvožemio derlumo, trąšos neefektyvios, nes dirvožemis – ne substratas. Svarbiausia puoselėti dirvožemį, negadinti jo struktūros, nealinti mikroorganizmų, nemažinti dirvožemio biologinio aktyvumo. Būtina kaupti organines medžiagas, atsisakyti destruktyvaus dirbimo, didinti augmenijos įvairovę, aktyvuoti augalinių liekanų mineralizaciją. Sustabdžius dirvožemio degradacijos procesus, bus galima tikėtis didesnio naudojamų priemonių efektyvumo ir auginamos produkcijos konkurencingumo.  

 

Facebook komentarai