Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

ES tiesioginių išmokų mistika, kurią buvo galima prognozuoti

Autorius: Mindaugas MACIULEVIČIUS, ŽŪK "Lietuviško ūkio kokybė" direktorius
Mindaugas Maciulevčius.
Mindaugas Maciulevčius.
Printer Friendly, PDF & Email

Buvusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrų inicijuotas, LR Seimo komitetuose taip skambiai svarstytas tiesioginių išmokų stambiems ūkininkams ribojimo planas buvo atšauktas. Smulkiųjų lūkesčiai, kad bent dalis sutaupytų pinigų jiems papildomai padės, sudužo.

Tiesą pasakius, iš pat pradžių ši iniciatyva buvo panaši į dūmų uždangą, kad valdantieji stengiasi kažką nuveikti smulkiųjų labui, netrūko daug politinių deklaracijų, skambių straipsnių antraščių. Iniciatyva tik tam, kad būtų nuramintos visuomenėje kilusios audros ir daug viešų paklausimų - kodėl 5 proc. stambiųjų žemdirbių gauna net 50 proc. visos ES tiesioginių išmokų paramos? Ypač daug klausimų sulaukė ne pavieniai ūkininkai, tačiau stambios žemės ūkio įmonių grupės – koncernai - kodėl tokios didžiulės pinigų sumos keliauja tik į vienas rankas?

Būtina pažymėti, kad ne tik Lietuvoje šie klausimai piktina visuomenę. Visoje Europos Sąjungoje keliami panašūs klausimai. Europos Komisija naujos BŽŪP rėmuose netgi pasiūlė įvesti labai aiškias lubas – pradėti išmokas mažinti nuo 60 000 bei visiškai ribojant virš 100 000 eurų nesvarbu fiziniam ar juridiniam asmeniui, su galimybe lubas paaukštinti, jeigu asmuo įdarbina daugiau darbuotojų. Panaši ir Europos Parlamento pozicija, tačiau S&D Europos Socialdemokratų Europos Parlamento frakcijos siūlymas dar ambicingesnis – 60 000 eurų asmeniui per metus turėtų galutinės lubos. Europos Vadovų, daugiametės finansinės perspektyvos pasiūlymuose, kol kas minimos 100 000 eurų išmokų lubos.

Kaip vienas iš ryškiausių išmokų lubų būtinybės pavyzdžių Briuselio spaudoje buvo minima Vengrija, kur vietos Prezidentui Orbanui artima aplinka valdo žemės masyvus, kartais netgi viršijančius šimtą tūkstančių hektarų. O prisimenant visas teisines kontroversijas tarp Vengrijos ir likusios ES teisės viršenybės, žmogaus teisių laisvių klausimais ši tema visuomenės akyse tapo dar aktualesnė. Dar ryškesnis pavyzdys su Čekijos premjeru Babišu siejamas žemės ūkio koncernas, čia netgi pradėtas oficialus tyrimas dėl galimo interesų konflikto, nes koncernui išmokėtos dešimtys milijonų Europos Sąjungos paramos išmokų.  Tačiau grįžkime į Lietuvą. Tas mūsų išgirtas ir liaupsintas išmokų lubų nustatymas siūlė išmokų lubas riboti ties 150 000 eurų asmeniui.

Realybėje tai būtų palietę tik keliasdešimt pačių didžiausių žemės ūkio bendrovių, o sutaupyta bei smulkiesiems perskirstyta suma – tik simbolinė. Valdantieji būtų ištrimitavę garsiai bei plačiai, kaip jie atstatė socialinį teisingumą, visi būtume nurimę ir traukinys važiuotų toliau. Sunku tai vertinti kitaip, nei dūmų uždanga ar eiline viešųjų ryšių akcija.

Bet kodėl visi pamirštame didžiausią neteisybės priežastį – susietumą. Tiek Briuselio pasiūlymuose, tiek nacionaliniuose teisės aktų projektuose pamirštame įvertinti, kad yra visa eilė žemės ūkio įmonių grupių - holdingų ar koncernų, kurios valdomos vieno ar kelių akcininkų. Ir tai, kad koncerno bendras pelnas susikaupia iš grupėje esančių skirtingų žemės ūkio bendrovių atskirų pelnų. Netgi ir pritaikius pavienes išmokų lubas visoms grupėje esančioms žemės ūkio bendrovėms bendras akcininkų pelnas vis vien išliks gana didelis vien mokesčių mokėtojų subsidijų dėka. Juolab, kas galėtų paneigti, kad panašiose grupėse esančios bendrovės nebus reorganizuotos bei išmintingai išskaidytos vien tam, kad lubų poveikis būtų kiek įmanoma mažesnis.

Neužtenka apsiriboti vien tik Europinėmis lubomis. Todėl būtina ieškoti sprendimų nacionaliniu mastu. Viena iš išeičių galėtų būti solidarumo pelno mokestis, juk be galo paprasta VMI apskaičiuoti, kokią dalį bendro įmonių grupės pelno sudaro žemės ūkio įmonėms skirtos ES tiesioginės išmokos. Ir tai daliai atitinkamai pritaikytų padidinto tarifo mokestį. Turime gi precedentų, kaip, pavyzdžiui, bankų solidarumo pelno mokestis...

Ir tai jau būtų ne dūmų uždanga, o realus socialinis teisingumas, kada iš surinktų ženklių papildomų lėšų galėtume realiai paremti mažuosius ar sukurti specialų žemės ūkio nuostolių kompensavimo fondą

O dabar - apie pačią problemą iš esmės. Tiek ūkininkams, tiek plačiajai visuomenei teisingas ES tiesioginių išmokų perskirstymas yra ypač aktualus. Mūsų išmokos yra pačios mažiausios visoje ES, kartu su latviais bei estais dalinamės paskutines pozicijas išmokų dydžio lentelėje. O visi dirbame vieningoje ES rinkoje, kur gamybos kaštai yra panašūs, kartais netgi vis didėja, atlyginimus samdomiems darbuotojams kasmet esame priversti kelti, o pagamintos produkcijos kaina tai nukrenta, tai pakyla. Bet ji išlieka pakankamai žemame lygyje, juolab smulkieji bei vidutiniai ir čia diskriminuojami. Tai ir susidaro situaciją, kada smulkūs bei vidutiniai ūkininkai dirba nuostolingai arba jų gaunamos šeimos pajamos, atėmus būtinas išlaidas, yra nykstančiai mažos. Ir akivaizdu, kad dirbant kitoje darbovietėje ar netgi gaunant bedarbio išmokas jos būtų kur kas didesnės, todėl tai verčia žmones atsisakyti ūkininkavimo.

O stambieji, tuo pačiu metu gaudami tiek didesnę kainą už pagamintą produkciją, tiek didelę tiesioginių išmokų sumą, dirba pelningai ir gali sau leisti ne tik ūkį modernizuoti, bet ir dirbamą žemę kasmet plėsti. Tai iš esmės nėra blogybė, jeigu visos pajamos būtų tik pelnas iš pačios gamybos, galėtume už sėkmingą veiklą ir pagirti ir ranką paspausti, tačiau kada žymi dalis pelno yra neatlygintina subsidija iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai tikrai nėra gerai. Ir tą būtina taisyti. Tai tikrai nereiškia, kad stambūs ūkiai yra blogis ir juos būtina sužlugdyti, tačiau parama turi būti socialiai teisinga.

Guodžia bent tai, kad kiek iečių belaužytume tarpusavio ginčuose Lietuvoje, kiek nacionalinės iniciatyvos bedingtų atskirų ministerijų vadovų stalčiuose – sprendimas, ir tikiuosi - ambicingas, bus priimtas visos ES lygmeniu. Kieno pozicija nugalės - ar Europos Komisijos, ar Europos Parlamento, ar EVT, koks bus tas galutinis sprendimas paaiškės tik metų gale, kada Europos vadovai susitars bei bus susiderėtas galutinis kompromisinis sprendimas tarp šių trijų ES institucijų. Faktas, kad lubos bus visose šalyse narėse privalomos, ir jau visai neužilgo. Ir šio sprendimo pradanginti tikrai nepavyks.

Matyt, šiek tiek lankstumo išliks, žemdirbiai įdarbinantys daugiau žmonių, lubas galės kilstelėti. Galbūt atsiras papildomų išlygų, susijusių su žaliuoju kursu, kurios paskatintų ambicingesnes investicijas į labiau gamtai draugišką ūkininkavimą. Dėl to diskusijos dar vyksta.

Tačiau sprendimų reikia būtinai, nes kasmet netenkame reikšmingos dalies mažųjų bei vidutinių ūkininkų ūkių, o dėl to kenčia ne tik ūkininkai bet ir mes - visi vartotojai.

Facebook komentarai

Belkar