Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Europos žaliasis kursas: reikia keistis, kaip sunku ir nepatogu tai bebūtų

Autorius: Agroeta
Lekt. Žydrūnas Preikša Bromo-Tenggeru kalderoje, kelių veikiančių ugnikalnių fone. Rytų Java, Indonezija. Asmeninė nuotr.
Lekt. Žydrūnas Preikša Bromo-Tenggeru kalderoje, kelių veikiančių ugnikalnių fone. Rytų Java, Indonezija. Asmeninė nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Europos žaliojo kurso tikslas – didinti žmonių gerovę neutralizuojant poveikį klimatui ir išsaugant natūralias buveines. Tai, be abejo, geras siekis, tačiau kiekvienas žmogus jį supranta savaip ir, daugeliu atvejų, bando siekti tik asmeninės naudos. Daugybę valandų esu praleidęs kalbant su ūkininkais apie rūšių ir natūralių buveinių reikšmę ir būtinybę jas saugoti, tačiau galiausiai išgirstu panašų atsakymą – kokia man iš to nauda.

Apie klimato kaitą aiškinti yra dar sudėtingiau, nes tai nėra apčiuopiama dabar. Viena kita sausra, liūtis nurašoma kaip meteorologinis reiškinys, kurių matėme ir seniau. Juk ne kasdien ir ne kas mėnesį tai vyksta. O gal mane aplenks? Valdžia turi pasirūpinti kompensacijomis už patirtus nuostolius...

Tokie ir panašūs klausimai, pamąstymai yra dažni žmonių mintyse. Ekologinis švietimas yra labai lėtas procesas, galintis tęstis tol, kol pasikeis žmonių karta ar ilgiau, o dalies žmonių sąmoningumo iš viso neįmanoma pakeisti. Greitesnis būdas yra „nuleisti“ sprendimus iš viršaus ir priversti žmones elgtis taip, kad jų vaikams ateityje būtų geriau. Demokratinėje visuomenėje tą galima padaryti per mokesčių, išmokų, kompensacijų politiką.

Pavyzdžiui, visas tiesioginių išmokų lėšas, kurios mokamos  ūkininkams už intensyvų ūkininkavimą, permetus į ekologinio ūkininkavimo eilutę, neabejoju, kad dauguma ūkininkų pereitų prie aplinką tausojančio (ekologinio) ūkininkavimo, aišku, prieš tai stipriai priešindamiesi. Ūkininkavimo logika paprasta – turi apsimokėti. Ir nėra labai svarbu kokią kultūrą auginčiau – ar rapsus, ar bulves, ar kiaules. Tik viena aišku, kad tai, kaip ūkininkavome iki šiol, toliau tęstis ilgai negali. Reikia keistis, nors ir kaip sunku ir nepatogu tai būtų.

Europos Sąjungos kryptis aiški, tik visiškai neaišku, kaip greitai ji bus įgyvendinta. Prieš dešimtmetį ES buvo nusistačiusi iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą Europos Sąjungoje. Šis terminas jau atėjo, bet naujausiose ataskaitose teigiama, kad natūralių buveinių būklė ES šalyse toliau blogėja. Dabar terminas pratęstas iki 2030 metų. Kai tik Europos Komisija konkrečiau pradeda kalbėti apie taršos mažinimą, tuoj pat pasigirsta priešiškų pasisakymų apie galimą ūkių žlugimą, įmonių bankrotus ir pan.

Taip, iš tikrųjų, balanso radimas nėra lengvas uždavinys. Vis dėlto, neabejoju, kad Vyriausybės turi imtis rimtų sprendimų kovojant su klimato kaita ir įsiklausyti į ekologinį mąstymą turinčius mokslininkus, o ne nusilenkti prieš kiekvieno teršėjo verkšlenimus. Gal ir bus pakenkta vieno kito žmogelio ūkiui, tačiau daugumai ateityje tikrai bus lengviau kvėpuoti.

Galimybių ir alternatyvų perėjimui į „švaresnių“ produktų gamybą žmonėms Europos žaliojo kurso įgyvendinimo plotmėje tikrai yra daug. Tam reikia nebijoti naujovių, labiau pasidomėti, kokius produktus ir kaip gaminti ar švaresnes technologijas taikyti.

Žemės ūkio srityje, be abejo, ekologinių produktų paklausa tik didės. Neužilgo ekologiškesni produktai gal net bus ir pigesni nei tie, kuriuos mes dabar laikome įprastiniais (dėl žemės ūkio politikos pasikeitimo, kuris bus neišvengiamas). ES siekia, kad iki 2030 m. ekologinė žemdirbystė sudarytų 25 proc. nuo viso žemės ūkio, trąšų kiekį mažinant 20 proc., o cheminių pesticidų naudojimą – net iki 50 proc.

Miškų valdytojams tikrai niekas nemokės kompensacijų, jei bus intensyviai kertami miškai. Dabar iškirtus mišką plynai, ko gero, jau šiame Jūsų gyvenime galima pamiršti apie tokio miško tapimą vertingu. Be to, numatomas saugomų teritorijų tinklo plėtimas – planuojama, kad saugomos teritorijos, dabar užimančios apie 17 proc. Lietuvos ploto, bus išplėstos iki 30 procentų. Taigi, neabejotinai ženkliai didės ekosisteminių paslaugų reikšmė.

Pasaulinės kryptys Žaliojo kurso tema yra labai įvairios. Europoje vis dažniau kalbama ir pradedama imtis sprendimų uždrausti produktus ir subproduktus iš žaliavų, gautų auginant kultūras vietose, kur buvo iškirsti pirmykščiai tropiniai miškai (pavyzdžiui, importuoti produktus ar subproduktus, pagamintus iš aliejinių palmių Malaizijoje ar Indonezijoje).

Įprastas kraštovaizdis Filipinuose - drėgnųjų tropinių miškų vietoje įrengti ryžių laukai, bananų, kokosinių palmių plantacijos. Asmeninė nuotr.

Vertingiausių Žemėje džiunglių vietoje auginamos aliejinės palmės. Borneo, Malaizija. Asmeninė nuotr.

Tiesa, mes tą galime galvoti Europoje, kur didelis žmonių populiacijos augimas nėra stebimas, o kai kuriuose šalyse net ir mažėjantis. Tuo tarpu Pietryčių Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse turint milžinišką žmonių populiacijos augimo indeksą (ekologai tai vadina „populiacijos sprogimu“), sunku įsivaizduoti ir įtikinti žmones elgtis kitaip, kai kasdien kovojama su skurdu ir dėl kiekvieno duonos kąsnio. Užklausus žmonių Indonezijoje, kodėl jūs kertate pirmykštes, vienas vertingiausių pasaulyje džiungles ir miškus verčiate į kitas naudmenas, atsakymas buvo labai paprastas: „Iš medžio mes gaunam pelną tik kartą gyvenime, o iš bananų, kokosų, ryžių ir kitų plantacijų – kasmet, ar dar dažniau“...   

Net ir stačiuose kalnų šlaituose vyrauja žemdirbystė. Java, Indonezija. Asmeninė nuotr.

VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos instituto lektorius Žydrūnas Preikša

Facebook komentarai