Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Gamtinio sodo pradininkas daržoves augina po medžiais, o mišką vadina prigimtine žmogaus vieta

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Augalų žinovo žodžiais, žmogus kur kas geriau jaustųsi, jei tinkamiau ir atsakingiau ieškotųsi sau vietos gyventi.
Augalų žinovo žodžiais, žmogus kur kas geriau jaustųsi, jei tinkamiau ir atsakingiau ieškotųsi sau vietos gyventi.
Printer Friendly, PDF & Email

Klaipėdos rajone, Katkų kaime, gyvenantį Marių Krikščiūną pristatyti galima įvairiai. Jis – gamtininkas, žolinčius, nenuilstantis bitininkas, išbandęs įvairius bitininkavimo būdus. Marių drąsiai galima pavadinti ir gamtinio sodo pradininku Lietuvoje, nors pats šio apibūdinimo kiek vengia ir jį savinasi labai nedrąsiai.

Sodininkavimas akylai stebint gamtą

M. Krikščiūnas, girdėdamas, jog yra įvardijamas gamtinio sodo pionieriumi šalyje, sutrinka, bet labai trumpai.

Iš tiesų, jis sodina sodą pagal gamtos pavyzdį, todėl gamtinio sodo pradininku pagrįstai galėtų vadintis, tačiau vis tik nelabai nori, nes varijuoja gamtinio sodo apibrėžimas. Kelias knygas šia tema parašęs Saulius Jasonis gamtiniu sodu vadina labai universalų žemdirbystės būdą, kurį galima derinti su beveik visomis žemdirbystės kryptimis.

Gamtinio sodo ir daržo propaguotojo nuomone, sodo tarpueiliuose ir aikštelėse galima auginti javus, daržoves, sode ganyti gyvulius ir paleisti naminius paukščius, laikyti bityną.

Gamtinio sodo pasekėjų Lietuvoje yra nemažai. Marius tai, ką kuria, mieliau vadintų Miškasodžiu. Šiuo žodžiu nusakomas miškas, išsiskiriantis didele, daugiau nei 100 – 150  medžių rūšių gausa, kurių dauguma naudingi žmogui. Jo veiklą dar detaliau įvardija apibrėžimas „Silvedija“. Išvertus, „silva“ reiškia mišką, „edio“ maistą.

„Penkių, o dabar jau ir dešimties, hektarų plote kuriu sodą, gebantį išmaitinti šeimą ir, labai tikiuosi, visą gentį. Sodinu augalus, duodančius naudą žmogui. Tokiame miške, eidamas takeliu, net ir žiemą, gali rasti putinų, šermukšnių, spanguolių, rojaus obuoliukų, gilių, šilandrų, kurie numalšins alkį ir pakutens gomurį“, – aiškino pašnekovas.

Jo daržas taip pat gamtinis. Lysves gausiai apdengus šienu, daržovės nei laistomos, nei ravėjamos, nei tręšiamos. Su laiku daržas taps miško dalimi, nes daržovės augs miško aikštelėse, o kai kurios – po medžiais. M. Krikščiūno įsitikinimu, toks miškas – sodas nesunkiai gali išmaitinti žmogų, be to, suteikti globą ir sveikatą.

„Praeityje žmogaus racione daugiausia buvo augalų. Tarp jų nemažai dabar vadinamų vaistažolėmis ir piktžolėmis. Kodėl mes auginame špinatus, salotas, jei aplink yra dešimt kartų vitaminingesnių ir sveikatingesnių galinsogų, dilgėlių, garšvų, kiaulpienių. Kur kas geriau prisirinkti miško grybų nei auginti ir valgyti pievagrybius“, – entuziastingai kalbėjo Marius.

Remdamasis statistika, pateikė šokiruojančių faktų. Šiai dienai žinoma apie 400 000 augalų rūšių. Žmonės maistui, medicininiams ir techniniams tikslams naudoja apie 20 000 augalų. 90 proc. žmonių visame pasaulyje į maisto racioną įtraukia ne daugiau kaip 20 augalų rūšių. Maistui – tik trys grūdinės kultūros: kukurūzai, ryžiai ir kviečiai, todėl drąsiai galima teigti, kad mes beveik nesinaudojame gamtos augalų įvairove.

Kuria rojų žemėje

Augalų žinovo žodžiais, žmogus kur kas geriau jaustųsi, jei tinkamiau ir atsakingiau ieškotųsi sau vietos gyventi. Neišmanėliška, įsigyjant sklypą, žiūrėti vien tik į kainą. Pirmiausia akys turėtų krypti ir ieškoti miško užuovėjos, šaltinio ar upelio, šlaito pietų pusėje, derlingos žemės, kaimynų. Mūsų protėviai rinkdavosi turtingas vietas, nes gerai žinodavo: geras klimatas ir aplinkos energija grąžą duoda vos per kelis metus. Kad tai nėra vien tušti žodžiai, Marius pats pajuto ir įsitikino. Ilgai būtų tekę vargti, jei būtų pradėjęs kurtis tuščiuose arimuose.

Pradėjęs tvarkyti sodybą, pirmaisiais metais, kaip ir daugelis, sodino pušaites ir vaismedžius, be to, gausybę laukinių valgomų ir vaistinių augalų. Pastaruosius rinkosi, nes norėjosi kurti arbatų mišinius, o gyvenimo moteriai Aurelijai – kosmetinius ir gydomuosius kremus, hidrolatus, tinktūras.

Laukinius  augalus jaukinosi dėl proziškos priežasties: juk nereikalauja jokio dėmesio. Tik pradžioje reikia integruoti į aplinką, kurioje jausis gerai ir užtikrintai. Po kurio laiko, pajutus, kad medžiai augdami reikalauja vis mažiau dėmesio, o augdami duoda vis daugiau ir daugiau naudos, pagrindinį dėmesį sutelkė į juos. Tuomet jau suvokė ir žinojo, kad miškų Lietuvoje beveik nėra. Jie tapo monokultūriniai, orientuoti tik į lentas ir visai skurdūs savo bioįvairove.  

Savo gamtinį sodą, sodamiškį jis įsivaizduoja kaip mišką, kuriame gyvena žmogus. O žmogus, gyvendamas miške, minimaliai keičia aplinką, koreguodamas augalų įvairovę ir miško erdves. Toks miškas mainais dosniai atsilygina savo vaisių gausa ir suteikia apsaugą.

„Mišką kitaip dar galima pavadinti rojumi. Jis –  prigimtinė žmogaus vieta“, – gražių žodžių negailėjo vyras. Jis kvietė visus kurti miško sodus, kuriuose galėtume ne tik grybauti, bet ir gauti miško gėrybių kone ištisus metus. Jame galėtų augti mums žinoma gudobelė, putinas, šermukšnis bei daugelio negirdėta azimina, dekaisinėja, medlieva, šeivamedis, aronija, serbentas, kaštainis, kedrinė pūšis, sedula, šilkmedis, ginkmedis, šilandra, įvairūs riešutmedžiai, usūrinė kriaušė, miškinė trešnė, kaukazinė slyva, juodoji laukinė vyšnia, kukmedis, naminė obelis. Jų maistingumas neįtikėtinas. Kita vertus, augintinių nereikės sėti, ravėti, laistyti, kasmet tręšti.

Augalai buičiai ir būčiai

Mariaus Krikščiūno sodyba įsikūrusi Ozo gale (ledyno tirpimo kelio pabaigoje) prie upelio.

5 ha plote galima pamatyti du tvenkinius, vienas iš jų maitinamas šaltinėliais, dar du mažiukai telkšo medžių pavėsyje arčiau upelio. Yra smėlingos, pelkingos, sunkaus molio bei derlingos žemės vietos saulės atokaitoje, daliniame ir pilname pavėsyje, tad nenuostabu, kad čia prieglobstį rado didelė gausa augalų.

Pirmiausia buvo pasodinta geltonžiedė sedula, šilkmedis, svarainiai, švelnioji gudobelė, erškėčiai, iš sėklų sudaigintos – trešnės. Ilgainiui jų draugiją papildė sidabrinės pušys, lietuviškasis ginkmedis, kaštonai, graikiniai riešutai.

Didžioji augalų dalis rūšiniai, todėl kur kas tvaresni, ilgaamžiškesni už išvestus. Palygino, lenkiška obelis skirta komercijai gyvena 7-9 metus, o senovinių veislių gerokai virš 100.

Kalbėdamas apie savo miško – parko ypatumus, atkreipė dėmesį – dauguma augalų sodinti miksuojant. Tokiu būdu, padeda vieni kitiems apsisaugoti nuo kenkėjų, ligų, teikia užuovėją. Dėmesys skirtas ir arometerapiniams, nektaro duodantiems bei išskirtinėmis savybėmis pasižymintiems augalams.

Mariaus žodžiais, medžiai dar jauni, kad juos aktyviai būtų galima naudoti buityje, tačiau jų nauda namuose apčiuopiama. Kaštonai pakeičia dantų pastą ir skalbimo miltelius, iš karklų pinamos tvoros ir atitvarai. Graikinis riešutas įkurdintas arčiau namų, norint vasarą atbaidyti uodus. Iš medžių šakelių rišamos vantos, drožiami šaukštai, dubenys. Robiniją darže augina, nes gerai kaupia azotą, rudenį nupjauti stiebai tampa gera prakura krosniai. Greitai, iki metro per metus pasistiebiančių, ir vėjui atsparių maudžių palei sklypo ribą prisodino, kadangi iš vakarų pusės iškirtus mišką, labai norėjo šilumos ir užuovėjos. 

Seni supuvę medžiai neliečiami, paliekami sode, kad taptų gyvūnų ir mikro pasaulio buveinėmis. Galiausiai jie pavirsta maistu augalams.   

 M. Krikščiūno sodyboje virš 80 rūšių medžių, maždaug dar tiek pat krūmų. Jis turi savo medelyną, kuriame daugina ir augina medelius, kol jie bus tinkami sodinimui. Šiemet pirmą kartą persodinimas vyko visu pajėgumu.

Išskirtinis bitininkas

Marius Krikščiūnas žinių semiasi paskaitose, renginiuose, internete bei knygose. Tačiau, sako, tikrasis žinojimas ateina per praktiką. Net ir mūsų senoliai tvirtino: „Žinios nėra išmintis. Išmintis yra žinių pritaikymas“.

Katkuose laimę atradęs vyras džiaugėsi turėjęs labai gerą mokytoją, be galo gamtą mylintį tėtį, kurio rankose, atrodo, net ir nudžiuvęs daigelis atgyja. Jo duotos pamokos praverčia kone kasdien ir skatina vis eiti į priekį. Algirdas Krikščiūnas nemažai prisidėjo ir kad jo sūnus taptų geru bitininku. Matydamas, kad atžalai patinka gyvoji gamta, žavisi ir domisi bitėmis, prieš dešimtmetį padovanojo avilį su jo gyventojomis. 

Tiesa, dovaną greitai atidavė atgal, nes Marius pasirinko kitą – gamtą tausojančio bitininkavimo – kelią.

Bitininkavimą kitaip, pirmiausia išduoda aviliai ir jų vieta. Juos, kad bitėms būtų patogiau ir, kad jautųsi kaip kadaise, kai gyveno medžiuose, įkurdino aukštai, beveik medžių lajose. Taip gyvendamos, bitės dienas leidžia sausiau, netrukdo žmonėms. Bitininkas, skirtingai nei įprasta, nenaudoja rėmelių, siekdamas kuo mažiau trikdyti Dievo vabalėlius.

Jis neslepia, sulaukiantis įvairiausių vertinimų. Tėtis ir dėdė  pernelyg nekraipo pečiais, tačiau patys savo bitininkavimo būdo keisti nesiruošia. O kiti – pritaria ir domisi, arba prognozuoja, kad nieko gero toks bitininkavimo būdas neatneš.  M. Krikščiūnas visus skeptikus apeina ir į juos numoja ranka, nes tiki tuo, ką daro ir gyvena, kaip liepia širdis.

Facebook komentarai

T Hegvita agro