Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

„Gamtos kišenėje“ galima pajusti tikrą lietuviško kaimo būdą. Čia laikomos ir pieninės avys

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Almis Petkevičius pasakojo, jog su Jurgita Stancikaite įsigiję sodybą Šiaulių rajone Jauneikiškės kaime, įkūrė šeimos ūkį „Gamtos kišenėje“ ir pirmiausia įsigijo mišrūnių avių, kad sodą nušienautų. Dabar laiko ir pieninių avių.
Almis Petkevičius pasakojo, jog su Jurgita Stancikaite įsigiję sodybą Šiaulių rajone Jauneikiškės kaime, įkūrė šeimos ūkį „Gamtos kišenėje“ ir pirmiausia įsigijo mišrūnių avių, kad sodą nušienautų. Dabar laiko ir pieninių avių.
Printer Friendly, PDF & Email

Šiaulių rajone Jauneikiškių kaime įsikūręs nedidelis šeimos ūkis, pavadintas „Gamtos kišenėje“, pravažiuojančiųjų akis pirmiausia traukia avių pulkeliu, o užsukus į sodybą pasitinka įvairūs kaimo garsai ir vaizdai. „Gamtos kišenėje“ šešerius metus šeimininkauja Jurgita Stancikaitė ir Almis Petkevičius, savo gyvenimo mieste neįsivaizduojantys. Šeimininkai Lietuvos kaimo gyvenimo būdą siūlo pajausti ir kitiems: apsistoti svečių namelyje, pasivaišinti tikrais kaimiškais pusryčiais, paragauti jogurto ar sūrio iš pieninių avių pieno.

Senovinis Lietuvos vienkiemis 

Vienkiemis Jauneikiškės kaime prieš šešetą vasarų pradėjo kilti naujam gyvenimui. Sodybą įsigijo ir neatpažįstamai pakeitė gyvenimo mieste neįsivaizdavę šiaulietė Jurgita Stancikaitė ir Almis Petkevičius nuo Šilutės, save vadinantis Lietuvos gyventoju.  

Šeimininkas pasakojo, jog juos draugėn suvedė gyvenimas. Abu svajojo įsikurti kaime, nesvarbu kokioje Lietuvos vietoje. Rado gerokai apleistą, keletą metų negyventą sodybą netoli Gruzdžių. Piktžolės namo langus buvo peraugusios. Visą teritorija reikalavo daug darbo ir laiko, kol buvo sutvarkyta. Naujieji šeimininkai pasodino net 800 medelių: šermukšnių, ąžuolų, pušelių, eglaičių, uosių, klevų. Dar – devynetą apynių. Šiųmetinis apynių derlius neprastas, spurgos jau nuskintos, džiovinamos. A. Petkevičius, kaip ir senovės lietuviai, jau pabandė padaryti alaus.

„Sodą atnaujinome, bet palikome vaismedžių. Renku obuolius ir dėkoju tam žmogui, kuris kadaise, prieš kelis dešimtmečius obelaites sodino“, – sakė naujasis senosios sodybos šeimininkas.

a

Kieme klega ir kitokius garsus skleidžia būrys triukšmingų žąsų, ančių, girdisi ir kalakutės tarškėjimas, kudakuoja vištos. Kaip kaime ir priklauso, namus sergi šunys, tykiai smilgose medžioja katinas. Tikriausiai ne vieną šimtmetį menantis plačiašakis ąžuolas skleidžia nenusakomą ramybę, vėsą. Atrodo, jog į dangų pakilusi sena, bet vaisiais apkibusi kriaušė.  Kiek tolėliau – ir bitės gyvena. Ten pat, pievelėje – medinės dėžės, kuriose įsitaisę triušiai, galintys skanauti šviežią žolę... Yra ir ponis, ir sveikatą stiprinantis pažįstamų žirgas, būrelis pieninių bei mėsinių avių. Viduje dar kitokių, mažesnių  gyvūnėlių: balinis vėžlys, gyvalazdės, graužikai...

„Mes ir norėjome šitaip gyventi – tikrame senoviniame kaime be trinkelių, asfalto, su paprastu kiemu. Jau turime įrengę ir stovyklavietę, trumpam poilsiui priimame svečius, atvykstančius su kemperiais. „Gamtos kišenėje“ jau pabuvojo nemažai  svečių iš Lietuvos ir užsienio: Latvijos, Estijos, Vokietijos Nyderlandų. Jurgita rengia edukacinius užsiėmimus apie gamtą, jos saugojimą, svečiai gali pasivaišinti mūsų ūkio maistu“, – pasakojo Almis Petkevičius.     

Avys – žolei „nupjauti“, mėsai ir pienui

Pradėję kurtis naujuose namuose, jų šeimininkai dar nežinojo, nebuvo suplanavę, ką laikys, augins.

Pirmiausia Jauneikiškiuose atsirado keletą mišrūnių avių, kad patiems nereiktų dideliame, hektaro plotą užimančiame sode žolės pjauti. Vėliau prisidėjo ir pieninių avių.

„Iš pieninių avių mes gauname ne tik pieną, bet ir visus kitus produktus: varškę, sūrį, jogurtą. Avis, žinoma,  ne karvė, mažas gyvulys, bet priežiūros irgi reikalauja. Lyja ar sninga, turi rūpintis, vienodu, įprastu metu reikia šerti, melžti“, – sakė Almis Petkevičius.

Aplinkui Šiaulius, kiek A. Petkevičius žino, pieninių avių daugiau niekas ir nelaiko. Čia karaliauja ožkos. Daugiau melžiamų avių Dzūkijoje, nes ten tinkamesnis reljefas, grūdinėms kultūroms auginti mažiau palankios žemės. Dzūkams patogiau ir paprasčiau parduoti iš avių pieno pagamintai nepigiai produkcijai, netoli Vilnius.

Iš vienos avies, pasak Almio Petkevičiaus, vidutiniškai primelžiamas litras pieno. Kiek domėjosi, avies pienas tinka laktozės netoleruojantiems, karvės pieno ir jo produktų negalintiems vartoti žmonėms. Avių pienas – riebus, siekia iki 7 procentų riebumo, neturi specifinio kvapo. Jei toks atsiranda, vadinasi arba avis serga, arba neteisingai pamelžta. Pienas visiškai pasikeičia, jei netyčia į jį įkrenta vilnos, nešvarumų.

„Labai žiūrime švaros, naudojame drėgnas servetėles, dezinfekcijos priemones. Būtų per didelė prabanga praradinėti pieną“, – tvirtino šeimininkas.

Avys melžimo procedūros nemėgsta, vienas žmogus sunkiai susitvarkytų. Todėl dar reikia kito, kad avį palaikytų.  Arba susimeistrauti, įsigyti specialias melžimo stakles.           

Iš avių pieno galima pagaminti varškę, sūrį, jogurtą, grietinę. Sudėtingiau – sviestą. Ypač patiems avių augintojams patinka jogurtas – gyvas, nepasterizuotas, visiškai natūralus produktas. Tinka ir varškė, puikiausiai išsilaikanti per žiemą. Mėsai naudoja ėriukus. „Iš avių – tikrai įvairiapusė nauda, tik vilnos nelabai kam reikia“, – sakė Almis Petkevičius.

Vilkai šmirinėja aplinkui

 Kadangi šeimos ūkis įsikūręs netoli miško, natūralu, kad į sodybą užklysta ir nelaukiamų laukinių svečių.

„Stengiamės, kad avys aptvaruose būtų saugios. Tvoros pakankamai aukštos, dar ir „elektrinį piemenį“ pajungiame. Įšokti nelabai kam pavyktų. Vilkų čia yra, šmirinėja, slankioja aplinkui ratais, bet tik tiek. Žalos nėra padarę“, – tvirtino.

 Jei pavyktų įsigyti daugiau žemių, šeimos ūkių savininkai ir avių daugiau laikytų. Didžiausias minusas Lietuvoje – normalia kaina žemės jau nebegali nusipirkti. O išleidus daug pinigų, vėliau teks mąstyti ne kaip ūkį plėtoti, bet kaip išgyventi.

Facebook komentarai