Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Gediminas Stanišauskas: kodėl Lenkija nukonkuruoja Lietuvos kaimo turizmą

Autorius: Agroeta
Gediminas Stanišauskas: kodėl Lenkija nukonkuruoja Lietuvos kaimo turizmą
Gediminas Stanišauskas: kodėl Lenkija nukonkuruoja Lietuvos kaimo turizmą
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentas Linas Žabaliūnas ne kartą sakė, kad mūsų šalies kaimo turizmo sektorius nebesiplečia dėl lubas pasiekusio poilsiautojų srauto. Sodybų šeimininkai esą dažniau perleidžia verslus kitiems asmenims. Rinkoje sukasi tos pačios apie 600 sodybų. Iš dalies L. Žabaliūnas teisus. Bet tik iš dalies, nes kaimo turizmas perėjo į stagnacijos laikotarpį ne vien dėl demografinių rodiklių arba orų, apie kuriuos kalbėta pastaruosius dvejus metus, kai Lietuvą plovė liūtys ir poilsiautojų srautas objektyviai nedidėjo tiek, kiek norėtųsi. Didesnė problema yra sodybų savininkų galvose, jų požiūryje į poilsiautojus. Į tai, ką šeimininkai siūlo mainais į sumokėtus eurus. Prisipažinsiu, kad šį komentarą parašyti paskatino apsilankymas šią vasarą vienoje kaimo turizmo sodybų. Joje iš mūsų 21 asmens grupės antrą naktį nakvojo tik 9 žmonės. Kad nebūčiau apkaltintas vienašališkumu ir neobjektyvumu, tos sodybos pavadinimo neminėsiu. Tepasakysiu, kad sodybą rekomendavo kaip tik LKTA vairininkas L. Žabaliūnas, o jos šeimininkė dažnai cituojama spaudoje, reklaminiuose tekstuose apie Europos Sąjungos paramą. Pati sodyba įsikūrusi ant vienos Lietuvos upių kranto ir veiklą, kaip skelbiama LKTA svetainėje, pradėjo sąlyginai visai neseniai – 2016 metais, nors internete galima rasti šeimininkės pasakojimų apie daugiau kaip dešimtmetį vystomą verslą. Tai išties puiki vieta pasiplaukiojimui baidarėmis ir įspūdžių pakako su kaupu. Nuostabūs krantai ir puikios sąlygos šiam verslui. Bet tik tiek kol nesusiduriame su žmogiškuoju faktoriumi, nes su gamta kaip ir galime susitarti. Kaip manote, kokios paslaugų kokybės galite tikėtis, jei savaitgaliui sodybą išsinuomojate už 500 eurų, neįskaičiavus baidarių nuomą? Ne itin reiklus žmogus pasakytų, na, kad būtų galimybė vaikams ir sau pernakvoti švariuose pataluose. Kad ryte galėtum išsivirti kavos, pasigaminti valgį sau ir vaikams. Tiesiog ilsėtis. Privatumo klausimas taip pat svarbus ir jo, ko gero, taip pat šiek tiek norėtųsi net kai paros kaina žmogui siekia sąlyginai nedaug – 12-13 eurų, o keturių asmenų šeimai – 50-60 eurų. Viskas būtų gerai, jei šie jūsų minimalūs lūkesčiai būtų pateisinti. Juolab kad sodybos aprašyme net ir Booking.com minimi vien privalumai. Lūkesčiai griūna, kai sužinai, kad teks nakvoti 20 kv. metrų kambaryje keturiese, o į 10 kv. patalpą šeimininkė primygtinai siūlė sugrūsti tris žmones. Jei netelpate, galite nakvoti kito namelio pirmame aukšte, o antrame įsikūrusi visiškai su jumis nesusijusi jaunuolių kompanija. Ar tai tikrai normalu, kad teks kartu dalintis bendru tualetu ir virtuve? Mūsų draugai pareiškė, kad tikrai nenakvos ir, suprantama, išvyko. Kitame namelyje virtuvė, kurią radome, tai nedidelis šaldytuvas ir dviejų kaitlenčių nešiojama elektrinė viryklė. Visa tai skirta maždaug 15 žmonių su vaikais. Taigi, ką jūs galite gauti už 500 eurų? Pirmiausiai, tai bus stovyklavietės tipo sodyba, kurioje tokių namelių, o veikiau labai senos statybos pirkių, yra 3 ar net 4. Šeimininkas jokiu būdu nepasakys, kad tai stovyklavietė, todėl lūkesčiai dėl privatumo visiškai nepasiteisins. Be to, ant upės kranto dar yra ir sodybai priklausantis ištisas palapinių miestelis iš maždaug papildomų 30-40 gyventojų. Taigi, už 500 eurų jūs patenkate į savotišką komuną, kurioje pasitaiko įvairiausių personažų. Gali būti, kad jei gyvenate palapinėje, vos 40 metrų nuo jūsų palapinės į paausį jums iki 1-2 valandos nakties gros kaimynai iš kito kranto. Tad nenuostabu, kad kažkam naktį trūko kantrybė ir buvo iškviesta policija. Vėliau „nuramintieji“ gal valandą sąmoningai dar garsiau leido muziką ir grasino susidorojimu palapinių miestelio gyventojams. Tai buvo dar vienas kultūrinis šokas. Išties buvo gaila tų žmonių pakrantėje. Tuomet nejučiomis perkratai galvoje, kas svarbu šeimininkams, kuriuos rekomenduoja net Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas. Tęsiant mintį apie sodybos namus, tai name, kuriame gyvenome, elementari netvarka. Šiek tiek paremontuotas vienintelis tualetas. Virtuvėje situacija dar prastesnė. Paklausus šeimininkės, ar yra viryklė, ji atsakė, kad ne tik yra: „Yra viskas, ko reikia maisto gaminimui“. Vėliau supratome, kad visos sąlygos yra maistui pasigaminti ir miške. Deja, jau atvykus į vietą paaiškėjo, kad viryklę atstoja dviejų degiklių nešiojamas elektrinis prietaisas. Įjungus jį, o taip pat dar ir virdulį, iššauna elektros saugikliai visai stovyklavietei. Tuomet pagalvoji, kad aprūpinti kiekvieną namuką po 10 eurų kainuojančiomis viryklėmis, gal ir daug nekainuoja, bet patogumo prasme, kai reikia maistą ruošti kelioms šeimoms (kai dažnu atveju net vaikai savo šeimose turi atskirus valgiaraščius, tėvams toks poilsis tampa rimtų išbandymu). Vanduo pašildomas irgi elektra, tad plaunant indus, saugikliai irgi „iššauna“. Neatsitiktinai, tik nuvykus į sodybą, moterys išsyk pastebėjo, jog prieš tai suplauti indai buvo riebaluoti. Kai papriekaištavome dėl to šeimininkei, ji parodė į „Fairy“. Po dienos sodybos šeimininkė apskritai atjungė šiltą vandenį, apkaltinusi nuolatiniu elektros dingimu kreivarankį elektriką, kuris esą ne taip sujungė laidus, o ne save, išpirkusią, matyt, nepakankamai galios iš AB „Lesto“. Vienintelis tikrai mūsų įvertintas reikalas – erdvi pavėsinė. Tiesa, ir joje šį tą aptikome. Atidarius šaldytuvą jame buvo daugybė pelėsio. Ir tik pirštu įbedus, šeimininkė jį išvalė. Tad kaip kaimo turizmą supranta mūsų sodybų šeimininkai, išvadų nedarau. Tiesiog palyginu ir palieku spręsti jums. Panašią netvarką pernai esu aptikęs vienoje Latvijos sodybų, o štai neseniai grįžus iš Lenkijos, likau tiesiog pritrenktas. Joje daugybė dvarų siūlo pernakvoti. Nustebsite, kad autentiškos statybos XVIII a. pabaigos dvare – Dwór Mysinek – nakvynė keturių asmenų šeimai kainavo 33 eurus, o visas dvaras su keturių numerių apartamentais jums kainuotų parai viso labo 120 eurų. Didžiulė menė, erdvūs kambariai, įrengta viskas, ko reikia poilsiautojui. Tai, suprantama, už Europos Sąjungos pinigus. Pati šeimininkė pasakojo, kad savo jėgomis nebūtų dvaro sutvarkę. Bet šiandien prie dvaro ganosi žirgai, autentiškai įrengta aplinka ir vidus. Žinoma, ir man norisi būti patriotu, bet kai matai, kai tautiečiai stengiasi tik pasipinigauti, net negalvojant apie tuos, kurie neša pinigus, norom nenorom dairaisi geresnių variantų. Tad pirmiausiai, ką reikėtų pakeisti mūsų Lietuvos kaimo turizmo sodybų šeimininkams, tai pirmiausiai mąstymą. Juk pagal nutylėjimą galvojama, kad tie, kas atvyks ilsėtis, tai pirmiausiai būtinai nusigers, kažką sulaužys, susimuš. Deja, ne visada taip. Tvarkinga aplinka ir pagarba veikia ne ką blogiau nei rimbas.

Facebook komentarai