Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Gerą darbą paaukojo šunims, kurie kainuoja daugiau nei karvė

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Lilija Tranelienė neįsivaizduoja gyvenimo be ilgaplaukių taksų.
Lilija Tranelienė neįsivaizduoja gyvenimo be ilgaplaukių taksų.
Printer Friendly, PDF & Email

Šiandien Vilniuje rinksis taksų veislės šunų mylėtojai ir dalyvaus antrąkart vyksiančiose taksų eitynėse. Renginyje bus galima pamatyti ir Pagramantyje gyvenančią Liliją Tranelienę, įkūrusią ir vadovaujančią  ilgaplaukių taksų veislynui „Rudė“. Gyvenime moteris išbandė įvairias sritis. Dirbo medicinoje, baigus teisės studijas – juriste Tauragės rajono savivaldybėje. Galiausiai visas savo jėgas paskyrė keistokos išvaizdos šunims.

Akimirksnio meilė

Lilija Tranelienė ilgaplaukius taksus įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, vos juos pamačiusi Maskvos paukščių turguje. Gerai prisimena ir metus, kuomet gimė meilė, neblėstanti jau kone trisdešimtmetį. „Buvo 1990 –ieji. Būsimasis vyras, kadangi žinojo, apie mano aistrą veisliniams šunims, nuvedė į turgų. Į valias prisižiūrėjus įvairiausių šunų, ėjau išėjimo link ir išvydau ant kartoninės dėžutės krašto storas letenėles susidėjusius šuniukus, ilgomis nukarusiomis ausimis. Nuo jų negalėjau atitraukti akių, vieną žūtbūt norėjau turėti. Galbūt taip pajutau likimo pirštą, bet iš turgaus be šuns negalėjau išeiti“, – pasakojo moteris.

Namo, žinoma, grįžo ne tuščiomis, nors niekuomet nebuvo mačiusi šio veislės šuns ir net nežinojo, kad tokia yra. Tiesa, šuniukas buvo be kilmės dokumentų, tačiau ši detalė meilės jam nemažino. Jis buvo be galo mylimas ir lepinamas, bet neilgai. Maždaug po metų numylėtinį suvažinėjo automobilis.

Taksą L. Tranelienė po kurio laiko vėlei nusipirko. Dar kartą važiavo į Maskvą, vos sulaukusi kinologų skambučio, jog yra kilmingų taksiukų vada. Į Rusijos sostinę nusigavo traukiniu, nesunkiai susirado reikiamą vietą, tik išgirdus šuniuko kainą, trumpam teko sulaikyti kvapą. Ilgaplaukis taksas kainavo daugiau nei karvė.

Pirmoji kalytė, padėjusi veislynui pamatą, buvo vardu Nikė.

Įstojo į... medžiotojų draugiją

„Rudės“ šeimininkės žodžiais, prieš trisdešimt metų Lietuvoje nebuvo kinologų draugijos, tad ji, idant galėtų dalyvauti bandymuose ir parodose, įstojo į medžiotojų draugiją. Antraisiais metais atėjo laikas augintinę kergti. Surasti kilmingą šios veislės patiną buvo gana sunku, nes šalyje jų buvo vos keletas.

Kavalieriaus teko ieškoti Vilniuje. „Prasidėjus rujai, Nikė žinodavo, kad mes važiuosime į sostinę. Pati įlipdavo į žalią krepšį ir visą  laiką jame tyliai išbūdavo, – prisiminimais dalijosi l. Tranelienė. – Nei cypti, tuo labiau loti, negalėdavo, nes su šuneliu autobusu keliauti nebūdavo leidžiama“.

Visų atsiradusių šuniukų neparduodavo. Tradiciškai pasilikdavo po kalytę, jų dėka veislynas plėtėsi.

Šiuo metu nenuilstanti moteris augina ir prižiūri dvidešimt suaugusių ilgaplaukių taksų ir krūvą mažiukų – kolei jie paaugs ir iškeliaus į naujuosius namus.

Ilgą laiką Lilija Tranelienė save dalindavo perpus. Dalį laiko ir jėgų skirdavo darbui, kitą amsintiems numylėtiniams. Traukti dvigubą vežimą buvo be galo sunku, todėl prieš dvejus metus apsisprendė palikti atsakingą darbą Tauragės rajono savivaldybėje ir pasinerti į savo ilgametį hobį.

Patyrusi ir pripažinta teisininkė neneigė: tai buvo didelė avantiūra, tačiau pasirinkimu nenusivylė. Mat gali visą dieną be jokio streso ir skubėjimo rūpintis augintiniais, su jais eiti pasivaikščioti, važiuoti į parodas, vykstančias Lietuvoje ir užsienio šalyse. 

Dauguma veislyno šunų yra sulaukė pripažinimo, ne kartą tituluoti gražiausio takso, veislės nugalėtojo vardais. Pavyzdžiui, Erazmas tapo net Ispanijos čempionu. Taurių, laimėtų veislyno šunų, namuose – devynios galybės.

Šunys padovanojo daug pažinčių, kelionių

Lilijos Tranelienės žodžiais, pomėgis, užauginęs veislyną, suteikė be galo daug malonių ir džiugių akimirkų, dovanojo gražių pažinčių ir kelionių, kurias nepaprastai mėgsta. Visa šeima džiaugiasi jau ne vienerius metus besitęsiančia draugyste su lenkais Uršula ir Piotru Beer‘ais. Sutuoktiniai, Pagramantyje nusipirkę šuniuką, su Traneliais tapo kone giminėmis.

„Kiekvieną kartą vykdami į Lenkiją, į šunų parodas Čekijoje, Budapešte, Zalcburge, visada užsukame pas juos. Uršula, vos pamačiusi socialiniame tinkle „Facebook“ įrašą, kad ruošiuosi vykti į šunų parodą, skambina ir primena, jog esame laukiami. Mielai pasisvečiuojame, pasiliekame nakvynei. Jų dėka mes geriau pažinome Lenkiją, jie šiaurinę savo šalies dalį ir atrado Lietuvą“, – sakė tauragiškė.

Ji iki šiol negali atsistebėti, kaip draugystės pradžioje pavykdavo susišnekėti. Lenkai nemokėjo lietuvių ir rusų kalbos, tauragiškiai – lenkų, tačiau vieni kitus suprasdavo. Žodžius dažnai atstodavo emocinis ryšys. Ilgainiui, nuolat draugaujant ir bendraujant, Lilija išmoko lenkų kalbą ir kalbos barjeras buvo įveiktas.

 Traneliai labai šiltai ir draugiškai bendrauja su daugeliu įvairių šalių taksų veislynais, o ypač artimai su ispanų ir vokiečių veisėjų šeimomis.

Taksus mylėti yra už ką

Moteris mielai pasakoja, kokie šunys yra taksai. „Tai šunys visam gyvenimui. Kas turėjo taksą, su šia veisle nesiskirs iki savo dienų pabaigos“, –  teigė veisėja. Ilgaplaukiai taksai – tipiški šeimos šunys. Jie labai protingi, smalsūs ir netgi gudrūs, nes buvo išveisti medžioklei. Be aukšto intelekto žvėries pergudrauti juk nepavyktų.

Taksai nuolat domisi aplinka, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, o medžioklė jų – gyvenimo prasmė. Net ir tiems šunims, kurie nei karto nebuvo medžioklėje, giliai tūnantis instinktas bet kurią minutę gali prabusti. Tad taksų šeimininkai turėtų būti budrūs ir nenustebti, jei jų augintinis kurią dieną parneš sumedžiotą kaimynų vištą ar triušį. Medžioklės instinktą jie realizuoja rausdami graužikų urvus, kurmiarausius net pasivaikščiojimų metu.

Kai kurie augintojai taksus vadina kalbančiais šunimis, kiti šunimis – katėmis. Lilija Tranelienė įsitikinusi: šuns savybes ir elgesį nemaža dalimi įtakoja šeimininkas.

„Su taksu reikia kalbėtis, nes jis viską supranta. Tai šuo, kuris prie šeimininko be galo emociškai prieraišus, kaip kempinė sugeria visas emocijas, labai jaučia žmogaus būseną“, – ilgaplaukių taksų ypatumus vardijo pašnekovė ir atkreipė dėmesį į dar kelis niuansus. Kadangi ilgaplaukiai taksai nepaprastai atsidavę šeimininkui, jie dažnai siekia būti šalia jo visą parą. Be to, nepaisant dekoratyvios išvaizdos, jie yra labai ištvermingi, visada pasiruošę vykti į tolimiausią kelionę.

Taksų būdo ir charakterio savybes gerai perpratusios veisėjos pasiteiravus, ar ji nenorėtų auginti kitos veislės šuns, atsakė nedvedodama. Su dukromis Audrone ir Julija apie šią galimybę kartais pakalba, tačiau svarstymas visuomet pasibaigia juokais. Vietoj ilgaplaukio takso galėtų laikyti nebent airių seterį – taksą ant ilgų kojų.    

Facebook komentarai

T Hegvita agro