Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Geriausio Lietuvos artojo sūnui nėra blogų metų: gali pasigirti įspūdinga javapjūte

Autorius: Daiva BALČAITYTĖ
Tadas Marcinkus.
Tadas Marcinkus.
Printer Friendly, PDF & Email

Ant pačios Raseinių rajono ribos ūkininkaujantis Tadas Marcinkus tvirtina, kad kol kas nežino, kas yra blogi metai. Šiemet jis kulia rekordinį kviečių derlių – byra net po 8 t/ha. Javapjūtės nuotraukų albumą socialiniuose tinkluose kasdien papildantis T. Marcinkus sako, kad jo „reportažai“ yra skirti draugams, neįsivaizduojantiems, kaip gera ir smagu gyventi kaime.

Seka tėvų pėdomis

Kaip ir dauguma jaunuolių, baigęs vidurinę mokyklą, Tadas išvažiavo studijuoti į miestą. Nors greitai pamatė, kad pasirinkta specialybė laimės jam neatneš, grįžti tėviškėn nenorėjo – dirbo įvairiausius darbus ir tik sukūręs šeimą, suprato, jog vaikams geriausia augti „ant žemės“: kvėpuojant grynu oru, valgant tikrą maistą ir turint į valias erdvės įvairiausiai veiklai.

Tadas svetur laimės neieškojo – grįžo į Juodaičius, kur ūkininkauja tėvai. Vaikino tėtis – Stanislovas Marcinkus, ne kartą pripažintas geriausiu šalies artoju ir garsinęs Lietuvą pernai Vokietijoje vykusiose pasaulio artojų varžybose. Tėtės patirtį perima ir Tadas, kurio išverstos vagos tokios pat lygios, kaip ir kelis dešimtmečius savo sugebėjimus tobulinusio Stanislovo, todėl jau keli metai jie abu dalyvauja šalies artojų varžybose.

Prieš septynerius metus grįžęs į gimtuosius Juodaičius, Tadas ne tik tapo tėvų ūkio pagalbininku – jis pats pradėjo ūkininkauti. Nedidelis ūkis yra pats geriausias variantas patirčiai sukaupti, išmokti taikyti technologijas,  o tuo pačiu – ir pajausti, ko reikia žemei. Todėl Tadas savo ūkyje kol kas deklaruoja tik 20 ha pasėlių, o praktikos įgauna dirbdamas kartu su tėvais.  

Sutelkia visą šeimą

Apie 120 ha žemės dirbanti Marcinkų šeima samdomų darbuotojų neturi, todėl javapjūtės dienos sutelkia visą šeimą. „Atostogauti“ parvyksta Tado brolis Simonas, talkininkauja tolimesni giminaičiai. Nors geri orai verčia plušėti iki vėlyvos nakties, darbas ne tik nevargina.

„Darbymetis mūsų šeimai yra šventė, pats smagiausias bendravimo laikas. Esame taip  įpratę nuo vaikystės“, – tikino T. Marcinkus, nuo liepos 20-osios beveik neišlipantis iš kombaino „John Deere“.

Kai tokia nuotaika, nieko nereiškia naktį praleisti traktoriuje „budint“ prie grūdų supirkimo punkto ar pakeisti nuleistą priekabos ratą – jei per didįjį darbymetį didesnių bėdų nenutinka, tai tokie trukdžiai, tikina Tadas, tik paįvairina gyvenimą.

Apie juos ūkininkas kasdien informuoja savo „Facebuko“ profilyje: daug nuotraukų, trumpi filmuoti vaizdeliai kiekvieną užkrečia gera nuotaika. „Noriu parodyti savo draugams, kad kaime gyventi gera, o dirbti – visai nesunku. Daugelis neįsivaizduoja, kad kaime nėra jokios atskirties, kad esame daug laisvesni ir laimingesni, nes net per darbymečius niekas mums už nugaros su botagu nestovi“, – tvirtina jaunas ūkininkas. 

Nėra blogų metų

T. Marcinkui daugelis galėtų pavydėti optimizmo. Ūkininkas įsitikinęs, kad blogi metai ir nepakeliami nuostoliai tėra agroverslininkų, kuriems visada visko mažai, išsigalvojimas. Tadui nėra blogų metų ir jis žino sėkmingo ūkininkavimo paslaptį.

„Reikia laiku viską padaryti – suarti, pasėti, patręšti, nupukšti, nukulti. Kai viską laiku darai, tai ir žemė atiduoda tai, kas tau priklauso“, – tvirtina ūkininkas. Marcinkai išmokė savo vaikus kantriai dirbti ir džiaugtis rezultatais, todėl Tadas nepratęs skųstis. Jei kas nepasisekė, kaltas tik pats, nes per mažai dirbo.

Ši javapjūtė T. Marcinkui išskirtinė – byra rekordinis kviečių derlius. Ketvirtadienį Tadas iš hektaro kūlė net po 8 t grūdų. Nesitikėjo, kad taip gerai užderės, juo labiau kad ir tręšė minimaliai – sako, nėra didelis chemijos šalininkas.

Nors dauguma ūkininkų tvirtina, kad šiemetinio derliaus su pernykščiu net lyginti negalima, Juodaičių ūkininkas neslepia, kad ir praėjusiais metais jie su tėvu jokio nuostolio nepatyrė.

Lietingą 2017-ųjų rudenį sėkmingai pasirinko žemės dirbimo technologiją: suarė laukus, todėl dosniai dangaus dalijamas vanduo greitai susigėrė į vagas ir nesutrukdė rudeninei sėjai. Pasėlių nenugėrė vanduo, jie gerai peržiemojo, o pavasarį žemė nestokojo drėgmės, todėl ir vėliau prasidėjusi sausra nepakenkė derliui.

Kasmet vis labiau į žemę šaknis suleidžiantis T. Marcinkus neabejoja, kad grįždamas tėviškėn, priėmė teisingą sprendimą. Ir kiekviena javapjūtė tą jo įsitikinimą vis labiau patvirtina. 

Facebook komentarai

T Hegvita agro