Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Grybų supirkėjai: baravykų bumo teks laukti dar ketverius metus

Autorius: Utenos žinios
Kęstutis Žemaitis tvirtina, kad Ignalina pagal miško gėrybių gausą – antroji Varėna. Kristinos Sakaitės nuotr.
Kęstutis Žemaitis tvirtina, kad Ignalina pagal miško gėrybių gausą – antroji Varėna. Kristinos Sakaitės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Miškingos Ignalinos apylinkės „įkvepia“ ne vieną grybautoją. Vieniems tai verslas, kitiems poilsis ir malonumas. Užkietėję grybautojai didžiuodamiesi tvirtina, kad Ignalina pagal miško gėrybių gausą – tai antroji Varėna. 

Kitokie miškai, kitokie ir grybautojai

Ignalinietė Genovaitė Žemaitienė jau beveik 30 metų perka grybus, jos šeima pirmoji rajone ėmėsi šio verslo. Iniciatyva buvo sūnaus Kęstučio, o šį prikalbino studijų laikų bičiulis iš Varėnos…

„Pradžioje buvo kitas miškas ir kiti grybautojai, – atsidūsta pašnekovė. – Dabar miškai iškirsti, nuo kelio žiūrint atrodo, kad tankus miškas, o įeini – ir nėra medžių. Buvo daug grybautojų, o dabar kas liko? Močiutės, kurios rimtai rinkdavo, buvo kantrios, dabar nepaeina, o jaunimas nori greitų pinigų“. Dėl sveikatos ir garbaus amžiaus jau nebeeinanti į mišką ir „grybaujanti“ tik savo supirktuvėje ponia Genovaitė sako, kad prirenkamų miško gėrybių kiekiai sumažėjo Mėlynių atnešdavo iki tonos per dieną, o dabar džiaugiasi 50–100 kg surinkusi. Grybautojai atneša po 2–20 kg voveraičių. „Visi kasmet laukiame baravykų, jie prasideda prieš pat rugsėjį. Visoje Lietuvoje pilna baravykų, o pas mus dar nėra“. Moters teigimu, šis sezonas – pats prasčiausias iš tų, kiek atsimena – pavasarį buvo šalnos, paskui – didžiulė sausra, tik vasarai baigiantis grybai pradėjo dygti. Prieš kelis dešimtmečius Ignalinoje apsistojusi suvalkietė šį kraštą laiko savu ir gerai pažįstamu. Buvusi pedagogė, baigusi istorijos, etikos ir psichologijos studijas, juokauja, kas dabar užsitarnavo ir trečią – pensininkės diplomą. Moteris jau daug metų stebi orus, aplinką, savo pastebėjimu užsirašo. „Iš manęs juokiasi, kad išėjusi į kiemą su kiekviena gėlyte pasisveikinu, apžiūriu kiekvieną vabalą. Visada žavėjausi gamta, dar nuo tų laikų, kai gyvenau prie Šešupės, – sako pašnekovė, o grįždama prie grybų temos priduria nesivaikanti pinigų, labiau vertina pokalbį su atėjusiu žmogumi, dauguma grybautojų pažįsta nuo seno.

Baravykai su rupūžėmis

Ignalinos supirktuvėse voveraičių kilogramo kaina – vos 2,70 Eur, Švenčionyse perka po 3,10 Eur, G. Žemaitienė pasakoja, kad daugiau prigrybavusieji važiuoja ten. Mėlynes šiemet pirko po 2,20 Eur už kilogramą, bet uogos buvo prastos – daugiau šiukšlių negu mėlynių. Bruknės 1–1,30 už kg. Kas grybauja? Didžiasalio gyventojai laukia vasaros – tuomet masiškai traukia mėlyniauti ir atsiskaito už šildymą, susimoka skolas už komunalinius patarnavimus. Jaunimas išvažiavęs, močiutės paseno. Kartą žvejų parduotuvės pardavėjas skundžiasi – nebėra žvejų, visi išėjo grybauti. Iš tiesų taip ir yra, jeigu geras sezonas, žmonės užsidirba iki kelių tūkstančių eurų. Grybautojai slepia savo atrastus derlingiausius plotus. Paklausti, kur daugiausia grybų, ignaliniečiai sako: jokia paslaptis – miške. Ponia Genovaitė patikslina – Vaišniūnų pusėje važiuojant link Ginučių.

Parduotuvėje grybauja turistai

Genovaitės sūnus Kęstutis Žemaitis, vadovaujantis nuosavai krautuvėlei Ignalinoje, ir perka, ir parduoda grybus. „Tuomet kai pradėjome supirkti grybus, nebuvo nei taisyklių, nei įstatymų, bet verslas buvo pelningas, mes, studentai, iš to neblogai gyvenom. Tada tėvai patikėjo, kad užsiėmimas tinkamas. Grybų supirkimo kainos Ignalinoje ir Varėnoje skirdavosi 2–3 kartus, tai veždavome į Varėną. Iš ten viskas iškeliaudavo į Vokietiją“, – pasakoja Kęstutis. „Kad parduotuvėje prekiautų miško grybais, lietuviams dar neįprastas dalykas. Pvz. vokiečiams ar prancūzams tai yra kasdienio raciono prekė, o lietuvio akimis žvelgiant dar visai neseniai tai buvo vos ne prabangos dalykas“, – sako savo krautuvėlėje miesto centre miško gėrybių įsigyti siūlantis ignalinietis. Per savaitę čia nuperka apie 30–50 kg voveraičių, daugiausia turistai, bruknių perka ir vietinės močiutės, kurios nori išsivirti uogienės, bet pačios jau nebegali prisiuogauti.

„Man asmeniškai nebuvo prastas sezonas, nors daugelis skundžiasi, kad prastas. Mėlynių mažai buvo, o grybai, galima sakyti, tik prasideda. Baravykams gali būti idealios gamtos sąlygos, bet jie ima ir neauga. Sakoma, kad jie geriausiai dygsta kas 7 metus, jų bumas turėtų būti po 3–4 metų. Tai ne tik grybautojų, bet ir mokslininkų pastebėjimas“, – sako K. Žemaitis Pačiam Kęstučiui miškas – vieta, kur pailsi smegenys, o mintys tampa šviesesnės. Labai mėgsta grybauti, bet grybų nevalgo, nebent paragauja sezono pradžioje. Pašnekovas juokauja, kad visas rastas gėrybes priduoda pats sau. „Žinau, kad baigęs darbus šiandien dar nuvažiuosi pagrybauti ar uogauti. Aš miške ilsiuosi. Yra ir sportinis interesas – malonu, kai ne su tuščiais krepšiais grįžti. Uogavimas apskritai daugelio manymu ne vyrų darbas, tačiau kiek teko pastebėti, uogaujančių vyrų ir moterų maždaug po lygiai. Pasiklystu miške kiekvieną vasarą, ypač dėl to, kad kertami medžiai, keičiasi landšaftas ir atėjęs į pažįstamą mišką pasimeti, nežinai, kur atsidūręs“. Kęstutis sako, kad iš miško jį išvarys nebent senatvė.

Facebook komentarai

T Hegvita agro