Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Gyvenimo džiaugsmas ir meilė – žirgai

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Adelė Levickienė su žirgais draugauja nuo vaikystės, neįsivaizduoja be jų gyvenimo.
Adelė Levickienė su žirgais draugauja nuo vaikystės, neįsivaizduoja be jų gyvenimo.
Printer Friendly, PDF & Email

Kelmės ra­jo­ne, Lu­pi­kų kai­me, gy­ve­nan­ti Ade­lė Le­vic­kie­nė  nuo žirgų neatskiriama visą savo gyvenimą. Kiek tik save atsimena – ją supo protingi, teikiantys džiaugsmą, gyvūnai.

 „Mano mama, manęs laukdamasi, nenustojo žirgais jodinėti, varžybose dalyvauti. Vadinasi, meilė ir pagarba žirgams – mano genuose“, -- pasakojo ponia Adelė, dabar laikanti tris žirgus -- žemaitukų šeimyną.

„Daug ko galiu atsisakyti, žirgų – niekada

Adelė Levickienė apie žirgus kalba su didele meile. „Daug ko galiu atsisakyti, žirgų – niekada“, – tvirtino moteris.

Altajus, Triksė ir Ajeras. Tokie dabartinių A. Levickienės žemaitukų vardai. Altajus su Trikse – mažojo Ajero tėvai.

„Mažylį labai myli mano dukra Viktorija. Mergaitė irgi su žirgeliais nuo pat ankstyvos vaikystės draugauja, moka joti“, – pasakojo žirgų mylėtoja.

Seniau moteris žirgų laikė daugiau, turėjo ir šešis gražuolius. Su gražuole Venera net grybauti jodavo. Kaimynai, nelabai suprasdami ponios Adelės pomėgį, stebėdavosi.

„Kartais ir atvirų klausimų sulaukdavau, kokia man nauda iš tų žirgų, nei aš su jais žemę ariu, nei kitus kaimiškus darbus dirbu. Teisybė. Ne darbininkai mano žirgeliai, bet džiaugsmas – didžiausias“, – sakė ir ūkininkaujanti, ir dar valdišką darbą dirbanti Adelė Levickienė.

Moteris pripažįsta: žirgus laikyti – malonumas brangus. Nemažai kainuoja gyvūnų priežiūra,  „elektriniai piemenys“ ganykloms aptverti, stulpeliai, elektra, pašarų paruošimas žiemai ir panašiai. Bet jų teikiamas džiaugsmas, draugystė neįvertinama jokiais pinigais.

Mama – šventas žmogus, jos atminimas – irgi

Ponia Adelė neabejoja: meilę žirgams ji paveldėjo iš savo mamos. Pastaroji – iš savo tėvo, kuris dvare dirbo vyriausiuoju arklininku.

Adelės Levickienės mama Stasė Čepulienė daug metų praleido vadovaudama kolūkio  arklių fermai. „Mama arklius, žirgus suprasdavo, labai jais rūpindavosi, prižiūrėdavo. Mes su mama iš savo daržinės nešdavome valdiškiems arkliais šieną, jei pašaro pritrūkdavo. Todėl mamos mylimi, prižiūrimi arkliai visada būdavo dailūs, kaip nulieti. Labai mama mėgo ne tik jodinėti, bet dalyvauti žirgų lenktynėse, ne sykį yra lenktynes laimėjusi“, – daug gražių žodžių apie savo mamą išsakė A. Levickienė.

 Moters namuose Lupikuose ant stalelio stovi įrėminta jos jaunos mamos ant žirgo nuotrauka. Tokią mamą Adelė Levickienė dažniausiai ir atsimena: veržlią, besišypsančią, laimingą su savo arkliais ir žirgais. Stasė Čepulienė buvo valinga, stipri, jai pavykdavo sutramdyti ne tik žirgus. Ji puikiausiai važinėdavo motociklu, vairavo traktorių, mokėjo valdyti net kombainą.

„Ir tuos bruožus esu iš mamos paveldėjusi. Sėdusi į traktorių, pievas nusipjaunu, paruošiu pašaro žirgams. Man tokie darbai labai patinka“, – pasakojo.    

Protingesni už žmogų 

Adelės Levickienės įsitikinimu, arkliai yra protingesni už žmones.

„Tyčia arklys niekuomet nedarys nieko bloga, nekenks, jis tikras draugas. Esu daug kartų nuo arklio kritusi, ir traumų esu patyrusi, bet ne gyvulys dėl to kaltas“, – tvirtino.

Lupikuose gyvenanti žirgų mylėtoja – zootechnikė, net 16 metų dirbusi Vokietijoje, ūkiuose, slaugiusi ir sergančią moterį. Už sunkiai uždirbtus pinigus moteris įsigijo gyvenvietėje sodybą, kad dukra turėtų tikrus namus. 

„Ir Vokietijoje dirbdama vis viena laikiau arklius Lietuvoje. Kol manęs nebūdavo, juos prižiūrėdavo brolis“, – pasakojo A. Levickienė.

Moteris apie ateitį kalba atsargiai, nors svajonių, kaip ir kiekvienas žmogus, turi. Galbūt – veisti žemaitukus? Kad ir kas ar kaip nutiktų, tolesnis Adelės Levickienės gyvenimas bus neatsiejamas nuo žirgų.

Facebook komentarai