Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Gyvulių kankintojai nelygu jų augintojams

Autorius: Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vilė Leščinskienė.
Vilė Leščinskienė.
Printer Friendly, PDF & Email

Šią savaitę minėjome pasaulinę gyvūnijos dieną. Spalio 4-oji taip pat minima ir kaip gyvūnų globėjo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, diena. Mada iš Italijos pamažu ateina ir į Lietuvą – ta proga į bažnyčią žmonės specialiai atsiveda pašventinti savo keturkojus, tikėdami, kad tai juos apsaugos nuo ligų ir suteiks Dievo palaimą.

Tačiau šįkart norėčiau pakalbėti apie apleistus, neprižiūrimus gyvūnus. Ne apie kambarinius, bet apie ūkinius, o dar labiau – apie jų egoistiškus šeimininkus.

Kas turi nedidelius ūkelius, niekam ne paslaptis, kad rasti nusipirkti jauną, gerą, rankomis melžiamą karvę yra ne taip jau paprasta. Geros šviežiapienės karvutės niekas taip sau neparduos, tad jei jau pamatai skelbimą, kad parduodama jauna vieno ar dviejų veršių karvė, tai knieti išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ji nebetinka esamiems šeimininkams.

Visai neseniai kartu su mama, kuri domėjosi šiuo reikalu, leidausi į intriguojančią kelionę pagal laikraštyje rastus skelbimus. Deja, fortūna nebuvo mums palanki. Vieną karvę kažkas iškart žaibiškai nupirko, o kitos savininkė paskambino, kad geriau nebevyktume, nes persigalvojo – pasitarė su šeima, kad karvės jau nebeparduosianti. Į trečią, mūsų suplanuotą maršruto stotelę, geriau būtume nė nebevažiavę, nes likome šokiruotos.

Toji skelbime nurodyta „jauna“ karvė tikrai tokios nepriminė, kaip ir kitos bandos draugės – ragai kaip elnio, neišsišėrusios, su pernykščiu kailiu, matyti, kad retai perkeliamos, žolė iki juodumo numinta, o kanopos užsirietę kaip rogutės. Gyvulių buvo ne tik lauke, bet ir ūkiniame pastate – kažkas tvartelyje mykė ir iš balsų buvo galima pasakyti, kad tai buvo ne vienas, o kur kas daugiau gyventojų, tačiau baisu buvo į vidų užeiti, kad dar kraupesnio vaizdo nepamatytum. O bendrą kiemo vaizdą vainikavo šiukšlynas vidury kiemo (ūkio padargai, susimaišę su laukan išmestais nebenaudojamais buitiniais daiktais) ir savo srutose mindžikuojantis ant trumpos grandinės dantis šiepiantis šuo (manau, jo pykčio priežastis suprantama). Negana to, dar buvo girdimas neaišku kur pririšto, itin piktai urzgiančio ir protarpiais lojančio kito šuns amsėjimas. Išvydusios, kokiomis sąlygomis ji laiko gyvulius, ir kaip jų neprižiūri – neatsigręždamos movėme iš to kiemo, nors širdyje norėjosi visus juos nupirkti, kad tik galėtume iš ten išvaduoti.

Pasidomėjus paaiškėjo, kad toji gyvūnijos kankintoja žinoma ir seniūnijai, ir veterinarijos tarnyboms, tačiau kol kas jai pavyksta lengvai praslysti – susimoka baudą ir toliau natūraliai plečia kankinių skaičių, net nesigėdydama dėti skelbimą, kad ieško pagalbinio ūkio darbininko!

Ką aš šiuo pasakojimu noriu pasakyti: kad tokių, kaip mano aprašytoji – tikrų, dorų, gyvulius mylinčių ir juos prižiūrinčių ūkininkų vardą teršiančių sadistų Lietuvoje tikrai yra ne vienas. Valstybinės įstaigos į juos žiūri pro pirštus ir gyvūnus suskumba gelbėti per vėlai, kai jų gyvybės jau visiškai kabo ant plauko, o kaimynystėje su tais sadistais gyvenantieji nenorėdami turėti nemalonumų susigyvena su esama situacija ir pavargę konfliktuoti nuleidžia rankas apsitverdami savo daržus, sodus, kad eilinį kartą ištrūkę neprižiūrimi gyvuliai jų derliaus neištryptų .

Klausiate, o ar mums pavyko rasti gerą karvę? Tad štai: grįžusi po tokio šiurpą keliančio apsilankymo iš nevilties pati iškabinau skelbimus po artimiausias gyvenvietes ir mūsų laimei ne visi, pamatę skelbimą praėjo pro šalį – buvo kas ir atsiliepė. Pavyko rasti ramią, nuglostytą, numyluotą, netgi vaikams draugišką dviejų veršių karvutę. O ir jos buvusi šeimininkė retkarčiais paskambina – vis paklausdama, kaip jos Margė laikosi.

Facebook komentarai