Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Bambukiniams augalams puikiai tinka ir Lietuvos klimato sąlygos

Autorius: ELTA
Bambukiniai augalai.
Bambukiniai augalai.
Printer Friendly, PDF & Email

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune per keletą pastarųjų metų sukaupta nemaža mokslinė bambukinio pošeimio augalų kolekcija, kurią sudaro 42 rūšys ir veislės. Tai – vis dar egzotiški ir retai mūsų krašte auginami augalai, apie juos mažai žinoma, nors keletą jų rūšių galima įsigyti ir Lietuvos medelynuose.

VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius pabrėžia, kad sode ne tik kaupiama kolekcija, bet ir kasmet stebimas bambukinių pošeimio atskirų rūšių ir veislių prisitaikymas Lietuvos klimato atšiaurumo sąlygomis. Augalai sodo kolekcijai įsigyti iš Olandijos, Bulgarijos, Airijos, Čekijos medelynų.

Bambukiniai – tai miglinių (Poaceae) šeimos pošeimis. Nors neretai visi šio pošeimio augalai pavadinami bambukais, tačiau tai – klaida: bambuku vadinama tik viena šio pošeimio gentis – Bambusa (šie tropiniai augalai mūsų šalyje gali būti auginami tik oranžerijose). Lietuvoje dažniausiai auginami bambukaičiai (Fargesia) ir didbambukiai (Phyllostachys). Beje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija vardus yra suteikusi tik nedaugeliui bambukinių pošeimio genčių. Priklausydami miglinių šeimai, bambukiniai yra daugelio mums puikiai pažįstamų augalų giminaičiai: kviečių, rugių, miežių, avižų, kukurūzų, nendrių, varpučių. Kaip ir visiems migliniams augalams, jiems būdinga tai, kad vaisius – grūdvaisis“, – aiškina mokslininkas.

Bambukiniai – subtropikų ir tropikų augalai. Tačiau nemažai jų rūšių auga subtropikų kalnuose, kur klimatas yra atšiaurus. Iš tokių atšiaurių vietų atrenkamos populiacijos, kurios ir bandomos auginti mūsų apyvėsio klimato sąlygomis. Dėl šios priežasties rekomenduojama augalus įsigyti specializuotuose Europos medelynuose arba Lietuvos ir gretimų šalių medelynuose, kurie augina aklimatizuotus augalus.

Didžiausia bambukinių įvairovė aptinkama Azijoje ir Pietų bei Šiaurės Amerikoje (daugiau kaip tūkstantis rūšių). Dar keliasdešimt rūšių auga Afrikoje, Madagaskare, Okeanijoje, Australijoje. Šie augalai žydi tik vieną kartą per gyvenimą, po keliolikos ar keliasdešimties augimo metų, peržydėję žūsta ir atželia iš sudygusių sėklų. O juk augalų sistematikoje svarbiausias augalo morfologinis požymis – žiedas. Kadangi žiedų reikia laukti dešimtmečiais, rūšis nustatyti ir aprašyti labai sudėtinga, todėl ir rūšių skaičius, skirtingų mokslininkų nuomone, svyruoja nuo 1 000 iki 1 400. Bet kokiu atveju – tai labai didelė įvairovė.

Pasak VDU Botanikos sodo atstovų, Kaune bambukiniai augalai žiemai dengiami 20 cm sluoksnio neutralizuotomis durpėmis. Būtent praėjusi žiema tapo puikiu bambukų atsparumo išbandymu: sniego danga siekė 30‒40 cm storio, o oro temperatūra krito iki -28 laipsnių. Lietuviškos žiemos egzaminą išlaikė visi VDU Botanikos sode auginami bambukinių pošeimio augalai. Specialistai nustatė, kad visiškai neapšalo žemaūgės rūšys, kurių lapai buvo po sniegu (šeivabambukis ir kerotasis didbambukis). Nedaug arba vidutiniškai apšalo (nušalo lapai, smulkesni stiebai ar stiebų viršūnės) bambukaitis, skėtiniai ar kitokie bambukaičiai bei didbambukiai, taip pat daugybė kitų bambukinių augalų. Visas šias rūšis ir veisles galima auginti Lietuvoje, nes jos ištvėrė -28 laipsnių žemiausią temperatūrą, o tai atitinka 5 klimato atšiaurumo zoną. Bambukinių augalų augimui neigiamos įtakos neturėjo pavasarinė kaitri saulė ir vėjai.

Vienas iš įdomesnių VDU Botanikos sodo kolekcijos eksponatų – šeivabambukis (Pseudosasa disticha) – visžalis bambukas, kuris savo gimtinėje užauga iki 20–40 cm aukščio. „Paprastai jis auginamas kaip dekoratyvus augalas, uždengiantis žaluma ir sutvirtinantis gruntą. Natūraliai gamtoje auga Japonijos ir kitų Rytų Azijos kraštų miškuose. Atsparus atšiauriems orams ir pakenčia iki -25 °C šaltį. Geriausiai auga derlingame dirvožemyje, šešėlyje ar pusiau šešėlyje. Nepakantus sausroms ir šaltiems vėjams, todėl geriau sodinti užuovėjoje. Kaip ir visi bambukiniai, įdomiai auga: kasmet pavasarį ar ankstyvą vasarą kiekvienas augalas suformuoja naujus stiebus. Jie išauga iki maksimalaus aukščio per pirmuosius du tris mėnesius, o tuomet augina šakeles ir lapus.

Auksavagis didbambukis dažnai anglakalbių vadinamas geltonuoju giraičių bambuku. Žodis aureosulcata jo lotyniškame pavadinime užsimena apie geltoną jauno augalo stiebų ir ūglių spalvą. Kilęs iš Kinijos, šis bambukas labiau mėgsta saulėkaitą, bet pakenčia ir šešėlį, todėl savo gimtinėje formuoja šviesias didbambukių giraites. Sparčiausiai auga drėgname dirvožemyje. Daugelį metų augdamas auksavagis didbambukis gali subrandinti sėklas, bet žydi labai retai. Jis atsparus šalčiams ir pakenčia iki -26 °C, o kartais – net iki -34 °C. Beje, jauni auksavagio didbambukio ūgliai gali būti valgomi – tiek žali, tiek termiškai apdoroti“, – pažymima VDU Botanikos sodo pranešime.

Facebook komentarai

a

a