Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ragų ieškotojai jau miškuose – šis užsiėmimas vis populiarėja

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Į miškus jau traukia ragų ieškotojai.
Į miškus jau traukia ragų ieškotojai.
Printer Friendly, PDF & Email

Miškuose jau tirpsta sniegas, vienur jo dar apstu, kitur, atrodytų, lyg nebuvę, nors dar visai neseniai teko bristi per pusnis.

Į miškus jau traukia ragų ieškotojai. Pavasarį elniai meta ragus, tai pats metas laimės ieškoti, tikintis, o gal šiandien miškas padovanos ypatingą dovaną – ragus. Suradus, kiekvienam netgi patyrusiam ieškotojui, tai vis naujas nepakartojamas džiaugsmas ir dar viena istorija. Ir visai nenuostabu, mat surasti ragus pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Netgi tie, kurie dažnai braido po miškus, prisipažįsta, kad sėkmė ne kiekvienam nusišypso. Gali vaikščioti ilgai ir nieko nerasti. Bet, anot tų, kuriems surasti ragai – džiaugsmas, daug svarbiau pabuvimas gamtoje, pavaikščiojimas žvėrių takais, o ir gerų nuotraukų iš miško parsinešti smagu. O ir ieško ragų tik todėl, kad jie labai gražūs.

Žinia, kad ne visi nori pasidalyti, kur surado šią miško gėrybę. Gerų vietų išduoti nenori.

Patyrę ragų ieškotojai, žino žvėrių takus, jų buveines. Tačiau patarti kitam, kur ieškoti ragų, vis tik sunku, mat tai ir laimės dalykas.

„Dievulio dovana ar gamtos dvasios dosni širdis“, – taip sako jie.

Pagal socialinių tinklų vartotojus galima sekti, kada elniai numetė ragus

Dabar ragų ieškojimas, kaip pomėgis, vis populiarėja. Ieškoti ragų ir juos rinkti Lietuvos miškuose ir laukuose leista tik nuo 2014 metų.

VDU miškų ir ekologijos fakulteto medžioklėtyros laboratorijas darbuotojas, lektorius Kastytis Šimkevičius paklaustas, ar jis pats ieško ragų, sako miškuose tenka daug būti, atliekant mokslinius tyrimus, tad jei randa, žinoma, paima, tačiau specialiai neieško. Sutinka, kad ragų ieškojimas dabar itin populiarus.

„Socialiniuose tinkluose pastebima vis daugiau ragų ieškotojų. Galima netgi sekti, kada elniai numetė ragus, pagal socialinių tinklų vartotojus. Kai vienas kitas jau randa, tada ir prasideda masiškas ėjimas į miškus“, – sako jis.

„Žmonės pasiilgę gamtos. Patinka eiti į mišką. Atsibodo sėdėti kabinetuose ar namuose prie kompiuterių. Tai atgaiva. Vieni mėgsta grybauti, kiti mėgsta rinkti ragus. Neslepia, kad dar yra ir finansinis aspektas. Yra matančių ir finansinę naudą. Man atrodo, už kilogramą ragų dabar galima gauti apie 17 eurų“, – sako Kastytis.

Reikia ir žinių, ir sėkmės                

Niekaip negaliu nepaklausti, o kur vis tik ieškoti ragų?

„Kad žinotum, kur ieškoti, tam reikia žinių, – teigia lektorius. Na, jei važiuosite į kokius Aukštaitijos ar Dzūkijos pušynus, tai greičiausiai ir 20 kilometrų per dieną nuėję ragų nerasite. O jeigu vidurio Lietuvos ar šiaurės Lietuvos miškuose, kur yra didelis tauriųjų elnių tankis, elnio ragus daug greičiau galima surasti“, – pasakoja jis.

O jei dar tiksliau? Kastytis sako, kad versijų yra įvairių.

„Atvažiavus į mišką, kur eiti? Ar gilyn, ar miško pakraščiuose, ar laukuose prie miško apsidairyti? Ieškotojai turi įvairiausių strategijų. Vieni netgi atsiveža optinius prietaisus – teleskopus ir nutirpus sniegui apžvelgia laukus, ypatingai ten, kur ganėsi elniai. Rapsų laukuose mėgsta maitintis elniai ir jiems beėdant, ima ir nukrenta ragai. Dažnai ragus numeta šokdami per griovį, galva susvyruoja labiau ir nukrenta ragai į griovį ar šalimais, ten dažnai ir randami. Karklynuose, kur miško pakrašty, kur tankmė didesnė irgi galima pasidairyti“, – pasakoja pašnekovas. O ir pelkėse, durpynuose, anot ragų ieškotojų, taip pat aptinkami ragai.

Tačiau ir Kastytis pripažįsta, kad tai – ir sėkmės „reikalas“. „Kaip Fortūna tądien žiūri, taip ir bus. Būna, kad ir gerai žinantys, kur ieškoti, bet nueina daug kilometrų ir neranda. Sėkmė šypsosi arba ne“, – sako jis.

Taurieji elniai savo karūnas padeda nuo vasario pabaigos iki balandžio mėnesio galo. „Briedžiai, stirnos ragus jau numetę, dabar jau ieškoma tauriųjų elnių ragų, kurie vieni iš gražiausių, o ir meta pirmiausia brandesni elniai, kurie pirmieji ir rujoje sudalyvauja, paskui vidutiniokai. Danieliai dar truputį vėliau mes, balandžio mėnesį“, – pasakoja jis.

Ieškotojai elnių ragus dažniau randa, o štai briedžio ragus itin retai. „Kur žvėrių tankis didesnis, ten ir tikimybė didesnė surasti ragus. Elnių gausiau, briedžių daug mažiau, todėl taip ir yra. Elnio ragų šakos kaip be numestum būna išlindusios į viršų, o štai briedžio ragas plokščias kaip bliūdas, tai netgi sunkiau ir pastebėti“, – paaiškina jis.

Kartais ragai taip gražiai guli ant miško paklotės, atrodytų, lyg tau padėti? Ir tai paaiškina Kastytis. „Kartais žvėriui iš guolio tiesiog keliantis ima ir nukrenta. Būna, kad net abu iškarto. Pasitaiko, jog randa abu ragus tiesiog gulinčius lygioje vietoje“, – sako jis.

Patirties ragų ieškotojai paprastai turi, žino tiksliai, kur ieškoti. „Na, jaunuolynai kartais „nemačija“. Jaunuolynus laupo dažniausia žiemą, kada tie ragai dar nekrenta“, – pastebi jis.

Anot jo, reikia eiti ten, kur žvėrių buveinės. Pasakoja, jog ragų ieškotojai atvažiuoja netgi naktį, stebi su termovizoriais, kur žvėrys vaikšto, o paskui tomis pačiomis pėdomis stengiasi eiti ieškoti ragų. „Na, kas iš to, kad bus medžių prilaupyta, pėdų primindžiota, eskrementų daug, bet jei ne laikas ragų metimui, tai ir nesurasite“, – sako jis.

Grybautojai itin retai randa ragų                   

Sakoma, kad jei ieškai grybų, ragų nerandi? „Čia du prasilenkiantys dalykai. Kai grybaujame rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais, ragai jau būna nukritę ir „sulindę“ į žemę, apaugę augalais, pažaliavę, pelės apgraužę, tad tampa mažiau pastebimi, todėl, kol dar nesužaliavusi augmenija, reikia jų ieškoti. Prityrę ragų ieškotojai nemiega, tas vietas, kur elnių judėjimas, vos ne kožną dieną praeina. Tad grybų sezonui atėjus, ragų mažai ir belieka“, – sako Kastytis.

O jei sėkmė tądien nusišypsojo, suradai ragus, galima istoriją apie tą didingą miško raguočių, karalių, kuris gimė, užaugo miške, gali įsivaizduoti kaip nešdamas savo karūną jis didingai žengia miško takais ir netgi patikėti pasaka, kad būtent jo įspūdingą baubimą girdėjai naktį, kai aidėjo visa giria, žemė drebėjo po kojomis, o kūnu ėjo šiurpuliukai...

O kol kas ragų ieškotojams virš miško klykia gervės, kartais staiga pakilęs pulkas šernų praskuodžia ir vėl tyla, ramybė... Dairykis... O gal?!

 

Facebook komentarai