Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ūkininko Ignoto teisybė: kaip ES rekomendacijos tampa griežčiausiais reikalavimais

Autorius: Molėtų rajono ūkininkų sąjunga
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Baigėsi, baigėsi ir pasibaigė dar vieni jaukūs ir gražūs metai Lietuvoje ir Lietuvos kaime. Į naujuosius metus žengiame su nauja valdžia, kuri besipratindama dirbti šalies ir žmonių gerovei, vis smarkiau jaukinasi Seimo ir ministerijų kėdes. Tarsi pati Motina Gamta jiems skuba į pagalbą, lyg naują baltą lapą klodama ant laukų ir klonių gausų sniegą. Nuo tokio pat naujo lapo pradeda ir mūsų patikėtiniai Ministrų kabinete. Naujovės yra labai geras ir sveikatai patogus reiškinys. Tik šis reiškinys nebūna naudingas tada, kada dar ankstesnėms naujovėms nepriaugus brandos amžiaus, jas pakeičia iš esmės naujos. Ir taip kiekvienais metais. Atrodo, toks paprastas ir visiems lengvai suvokiamas dalykas yra nuoseklumo politika. Bet žemės ūkio politikoje ši taisyklė kažkodėl negalioja.

Daugelis pasakys, kad naujovės ir nauja kryptis yra progresas. Bet bent jau kaimas ir kaime dirbantys žemdirbiai kiekvienus naujus metus ir naują valdžią sutinka krečiami drugio. Ilgais žiemos vakarais kankina mintys dėl ateities. Kokios naujovės laukia naujame sezone? Kokie nauji reikalavimai pasieks ūkininkus? Kokia šiemet bus valstybės numatyta naujoji prioritetinė žemės ūkio šaka? Ko pareikalaus „Europa“? Ir niekas tūlo žemdirbio nepaklaus, tiesiog visi žino, kad ūkininko kaklas yra labai ilgas. Galima ant jo mauti tiek pavalkų, kiek tik funkcionieriaus sveikata ir fantazija leidžia.

Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad geriausiai matyti, pajausti žemės ūkio dvasią ir žemdirbio nuotaikas bei jo lūkesčius ir skausmus yra tik dvi vietos. Viena – Gedimino prospekte Vilniuje, o antra – Briuselyje.

Ir tikrai, mes tikrai negalime matyti, ypač rytų Lietuvos kalvose, apaugusiose karklais, mulčiuojamose pievose, vidury kaimų, derlingose žemėse naujai pasodintuose ąžuolynuose, kokie mes esame nepakankamai žali. O iš „Europos“ matosi labai gerai, kad mes – ekologiniai murziai. Sutartinai su savo karvutėmis gaminame ne tik pigų ir jau niekam nebereikalingą pieną, bet dar ir dideles ozono skyles. Žinoma, aukštuose ir gerai materialiai aprūpintuose valdžios sluoksniuose niekas per daug giliai į širdį neima, kad vandens keliais krovinius gabena didžiuliai laivai, galinga ir gausi kariuomenės technika treniruojasi ginti šalį, sausakimši lėktuvai per dieną daugiau kartų skrenda į Jungtinę Karalystę, nei iš Molėtų autobusų stoties autobusiukas važiuoja į Klabinių kaimą. Niekas per daug nesijaudina, kad Lietuvos vežėjai turi po kelis tūkstančius vilkikų. Bet ūkininkai liko pastebėti.

Ir Žaliuoju Europos kursu europiečiai keliaus ant biurokratinių šakių iškėlę būtent ūkininkus. Na ir kaip gi šioje veiksmo dramoje galima apsieiti be mūsu nuosavų lietuviškų biurokratų? Pasiraitoję nuo darbo nubalusias rankeles, kad mojo, tai mojo.

Kiek Europa rekomendavo, mūsiškiai 100 procentų reikalavimus įvykdė. Ir visai niekam nerūpi, kad ES rekomendacinio pobūdžio nurodymai pas mus tampa griežtais reikalavimais.

Ūkininkai tikrai nėra priešai patys sau. Kiekvienas iš mūsų nori, kad jis pats ir jo šeima gyventų sveikoje aplinkoje. Bet ūkininkai taip pat gerai supranta, kad be absoliučios globalinės Žaliosios krypties visuose pasaulio kontinentuose vien tik ES siekiai išsaugoti švarią gamtą Europoje yra betiksliai ir beprasmiai. Sutinkame, kad stengtis reikia. Bet kas užtikrins, kad mūsų ūkiams tapus mažiau inertiškiems, mūsų rinkų dalies neperims kolegos iš Rusijos, Ukrainos? Vien tik šių šalių nekontroliuojamas žemės ūkio sektoriaus augimas niekais pavers ES siekius žalintis.

Taip pat labai graudžiai iš ūkininkų pozicijų atrodo siekiai didinti ekologinių ūkių skaičių iki 25 proc. Tai labai gražūs ir kilnūs siekiai. Bet kartu ir makabriški. Pasirodo, kad mūsų gimtinėje visai nebėra lėšų remti ekologinius, jau esamus ūkius, o ką jau kalbėti apie naujų ekologinių ūkių pritraukimą?

Kodėl? O todėl, kad pas mus žemės ūkio politika planuojama galvomis su sutrenktomis smegenimis, o įstatymai rašomi sulaužytais pirštais. Arba kitaip tariant – tai yra rezultatas, kai vadovauja žemės ūkiui, nei noro, nei atitinkamų gebėjimų neturintys asmenys. Arba tai daroma tyčia. Taip nutiko ir su ekologinėmis išmokomis, kai į šią sritį atėjo stambi finansinė grupė ir pinigų ekologinių išmokų krepšelyje nebeliko. O gal kas nors pastebėjo, kad parduotuvėse atsirado gausesnis pasirinkimas ekologiškų ūkio produktų?

Todėl bent kiek nuovokesnis ir ūkiškesnis žvilgsnis pastebės, kad nėra protinga remti išmokomis stambius šalies ūkius bei žemės ūkio bendroves. Ar kas esate girdėję, kad būtų remiamos didelės gamyklos, fabrikai ir kitos stambios įmonės? Tikrai ne. Stambaus kapitalo verslai yra tvirtos finansinės bei ūkinės struktūros, jie turi savo rinkas, puikiai ir efektyviai veikiančias gamybines schemas. Tad kam dar juos remti papildomai?

O žemės ūkyje taip daryti yra normalu. Jei civiliniame gyvenime visi supranta, kad batsiuvį reikia palaikyti labiau, nei batų fabriką, tai žemės ūkyje ties viena starto linija yra pastatomas 50 ha turintis ūkininkas ir 2 000 ha valdantis asmuo ar bendrovė. To pasekoje socialiniuose tinkluose bei uždaruose pokalbiuose yra girdima kalbant stambius ūkininkus, kad traktorių reikia pirkti su parama ir naudoti ne ilgiau nei penkerius metus. Tada parduoti jį mažažemiui, kuris neišgali nusipirkti naujo net pasinaudodamas parama, ir su kitu paramos etapu pirkti kitam penkmečiui naują traktorių vėl. Ir tai daroma tikrai ne modernizuojant ūkį, nes technologijų pritaikymo raidos ciklas nėra Lietuvoje toks spartus, kad po penkių metų traktorius taptų technologiškai pasenęs. Tad ir turime šios dienos paradoksalų reiškinį Europoje, kur Lietuva yra tarp pirmaujančių šalių, naudojančių daugiausia arklio galių apdirbant vieną hektarą žemės ir yra viena iš mažiausiai ES sukurianti pridėtinės vertės produktui iš vieno hektaro.

Kitokio įvykių scenarijaus tikėtis ir nebuvo galima. Lietuvoje nebeliko mažų krautuvėlių, prekiaujančių maisto produktais, bet už tai mes turime prie kiekvienos didesnės didmiesčio sankryžos po tris prekybos centrus.

Žinantys žmonės kalba, kad Lietuvoje kiaules ir pienines karves ruošiamasi įtraukti į Raudonąją knygą. Avienos mūsų miesto žmonės nebevalgo dėl ne kokio prieskonio, juk kur kas madingiau valgyti jautieną iš Japonijos. O senyvo amžiaus žmonės, kurie norėtų ją valgyti, neįperka. Tad mūsų ėrieną be didelių kompleksų suvalgo vokiečiai. O darželiuose vaikai valgo maistelį su lenkiškais pavadinimais. Nes konkursą laimėjo žemiausią kainą pasiūliusi įmonė.

Žengiant trisdešimtuosius šalies savarankiškumo metus mes esame daug išmokę ir nemažai pamiršę. Pamiršome, kad mūsų kaimas bus gyvas ne ES fondų dėka, o tada, kai atgaivinsime gyvenimo kaime džiaugsmą ir prasmę.

Kaimui reikia galimybės pasijausti savimi. Kaimas nuo amžių amžinųjų buvo civilizacijos maitintojas. Lietuviškas kaimas šiandien dar gali parūpinti sveikų kasdieninių maisto produktų ir sau, ir svečiams iš miesto. Leiskite mums be sąmoningų suvaržymų atkurti žemės ūkio produkcijos perdirbimą kaime. To niekada nepadarys stambus žemvaldys ar žemės ūkio bendrovė, mums reikia kurti aukštesnės pridėtinės vertės gaminius. Tik taip kaimas atsigaus. Veiklos ir pajamų turės ir smulkus ūkininkas, ir žmogus gyvenantis kaime. Mums tik tereikia valstybės, kaip partnerio, paramos. Paramos ne dokumentuose, o tikros, apčiuopiamos paramos steigiant ir skatinant veiklas kaime, kitaip dar vadinamas trumpąsias maisto grandines. Naujo ir ūkiško ministerijos bei valdančiosios valdžios požiūrio į žemdirbį. Tvarkos ir atskaitomybės prieš mokesčių mokėtojus. Tvarkos ir griežtos rankos tvarkant vieną iš didžiausių šalies turtų – Lietuvos žemę. Kurkite tokias paramos programas ir jas sąžiningai bei dorai skirstykite, kad jos nebūtų įsisavinamos, o apgalvotai ir tikslingai panaudojamos.

Facebook komentarai