Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

brolijos baneriukas

 

 

Zemes ukio technikos brolija

Invaziniai augalai – gražūs, bet keliantys grėsmę

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Invaziniai augalai – daugiau blogis, nei gėris.
Invaziniai augalai – daugiau blogis, nei gėris.
Printer Friendly, PDF & Email

Invaziniai augalai – sena tema, per eilę metų išliekanti aktualia. Nepageidaujami augalai plinta ir nevaržomi bujoja, nes tarp mūsų mažai pilietiškų žmonių, kurie naikintų ar pastebėję juos, praneštų specialistams. Be to, mažai kas geba juos atpažinti ir žino, apie jų daromą žalą.

Kas tos invazinės rūšys?

Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktoriaus dr. Martyno Kazlausko žodžiais, Aplinkos ministerijos sudarytame invazinių Lietuvoje rūšių sąraše esantys augalai iš esmės nėra blogi. Jie nemalonę užsitraukia tik dėl to, kad auga ne savo vietoje, todėl pridaro daug žalos.

„Dažnai žmonės tuos augalus mielai augina ir daugina, tačiau, jei žinotų, jog jie yra invaziniai, to nedarytų“, – sakė direktorius. Jis atkreipė dėmesį ir į dar vieną niuansą. Pas mus dėl žinių stokos painiojamos sąvokos: invaziniais augalais neretai pavadinamos svetimžemės rūšys. Pavyzdžiui, dalis žmonių žino, kad kaštonas ne Lietuvos medis ir per klaidą „tituluoja“ invaziniu. Iš tikro, invazinių rūšių ypatumai yra bent keli – natūralizavęsi ir sėkmingai pradėję augti toli nuo gimtųjų vietų, augalai palieka labai daug palikuonių, sparčiai plinta, daro žalą ekosistemoms, užstelbia vietinius augalus, nuodija vietinius gyvūnus ar kitaip trikdo per tūkstančius metų nusistovėjusią ramybę.

Lyg to būtų maža, invaziniai augalai ir gyvūnai, kenkia žmonių sveikatai ir menkina ekonomiką, nes jie yra priversti nepageidaujamus svečius naikinti, todėl patiria nemenkų nuostolių. „Botanikos sode turime kur kas daugiau svetimžemių augalų nei lietuviškų, tačiau jie agresyviai, priešingai nei invaziniai, neplinta mūsų gamtoje ir nenaikina greta augančių kaimynų. Labai verta prisiminti ir įsidėmėti skirtingus terminus ir jų nepainioti“,  – mokė dr. M. Kazlauskas.

... ir kaip jos atkeliauja

Svarbu žinoti ir kokiais keliais bei būdais invaziniai organizmai patenka pas mus, tuomet galėsime koreguoti savo elgesį ir imtis saugos priemonių.

Neretai atkeliauja laivais. Pasikrovus krovinį ir išleidus balastinius vandenis, į aplinką patenka kitų kraštų dumbliai, grybai, žuvys, augalų fragmentai. Galbūt taip, o gal išpylus akvariumo žuvytes, mūsų vandenyse labai išplito kanadinė elodėja.

Importuojami augalai vazonuose kelia dvejopą grėsmę. Su gėlėmis, krūmais ir medeliais, įkurdintais žemėje, atkeliauja įvairūs šliužai ir sraigės. Invaziniais gali tapti ir patys augalai, jei žmonės sąmoningai juos parsiveža. Sode „atvykėliai“ augs ir bujos, galiausiai atsidurs komposto dėžėje, čia vėjo pustomos ir nešiojamos sėklos pasklis aplinkinėje teritorijoje ir augalas išplis. Žinoma, apelsinmedžiai nepradės augti, nes netinkamos sąlygos. Tačiau augalai, atkeliavę iš Sachalino ar Kanados, nesunkiai gali prigyti ir ilgainiui įsitvirtinti.

Invaziniai organizmai patenka net su padangomis. Mokslininkai nustatė, kad padangose, keliaujančiose iš vienos šalies į kitą, galima rasti augalų sėklų, bet dažniausiai uodų lervų. Iš jų kraujasiurbiai išsirita bei išplinta, visai nesvarbu, kokiame uoste padangos buvo iškrautos. Įrodyta, tokiu būdu garsusis Zika virusas atkeliavo į Prancūziją. 

Plitimui gali pasitarnauti net laukinių gyvūnų fermos. Nors su jomis labiau susiję invaziniai gyvūnai, tačiau į jas vežami ir pašarai, o su jais atkeliauja ir invazinės piktžolės.

Gražūs, bet nepageidaujami

Invazinių rūšių sąraše yra 17 rūšių gyvūnų ir 18 rūšių augalų.

Viena agresyviausių invazinių rūšių, kelianti didelį pavojų vietinėms rūšims – uosialapis klevas. Jį atpažinti galima iš salotinių lapų, kuriuos mesti pradeda jau birželio mėnesį. Ne veltui jį vadina kelininkų ir šlavėjų siaubu, mat lapus po truputį barsto visą vasarą.

Uosialapių klevų Lietuvoje yra tikrai labai daug. Auga palei kelius, grioviuose. Dažniausiai sutikti galima apleistose teritorijose ir prie pamirštų pastatų. Čia užauga labai dideli ir subrandina milijonus sėklų, kurias nesunkiai išplatina. Vėjas sėklas nuneša apie 100 metrų nuo motininio augalo, tačiau sėklos patekusias į upes gali nukeliauti kur kas didesnius atstumus ir įsikurti naujose vietose. Sėkloms plisti padeda ne tik vėjas ir vanduo, bet ir žmonės bei gyvūnai.

Šiaulių Botanikos sodo direktorius dr. M. Kazlauskas atkreipė dėmesį – uosialapis klevas, vienintelis iš visų, labai ilgai ant medžio išlaiko sėklas, jos nuo medžio krenta iki pavasario. Dėl tokio ilgo kritimo periodo sėkloms susidaro labai palankios sąlygos plisti įvairiomis kryptimis. Sniego paviršiumi jos nučiuožia net keliasdešimt metrų.

Uosialapis klevas auga labai greitai. Jei apleistoje pievoje yra motininis augalas, mėtantis vaisius, ji netrukus visa apžels uosialapiais klevais. Beje,  išnaikinti bus labai sunku, nes nei vienas klevas nemiršta jį nupjovus. Būtina iškasti. Kitų būdų nėra, todėl kova labai sudėtinga. „Uosialapius klevus būtina naikinti, nors jis kenkia ne žmogaus sveikatai, o mūsų ekonomikai: jų užauga labai daug“, –  kalbėjo dr. M. Kazlauskas.

Pasak jo, augalas yra gražus, tačiau niekam netinkamas. Mediena absoliučiai nevertinga: grąžtas į ją nelenda, kirvis, pjūklas stringa, be to, ji blogai dega. O ir mediena gumbuota, dėl to mažai iš jos ką galima padaryti.

Šalyje be uosialapio klevo labai išplitusi nepaprastai graži rykštenė. Itin vešlias, geltonas šluoteles – žiedynus ji išskleidžia rugpjūčio antroje pusėje ir žydi iki pat spalio mėnesio. Rykštenės itin išplitusios pievose, čia jos nukonkuruoja visus aplinkui augančius augalus. Gera žinia tik ta, jog rykštenes sunaikinti pakankamai lengva. Tereikia dirbti žemę arba per metus kelis kartus nušienauti pievą. Alinant ir neleidžiant subrandinti sėklų, suformuoti stiprios antžeminės dalies, ji galiausiai pasiduoda ir pasitraukia iš tos vietos.

Grožiu rykštenei nenusileidžia gausialapis lubinas. Ištisų lubinų sąžalynų galima pamatyti miškuose, pamiškėse, pievose. Nors šis augalas patrauklus akiai, jo daroma žala –  didelė. Gausialapis lubinas, sudarydamas simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, maistinėmis medžiagomis praturtina bei patręšia dirvožemį. Dėl to, pradeda augti vešli augalija: dilgelės, kiečiai, usnys, rodančios azotingą dirvą.

Lubinų giraitėse niekas nebegali tarpti, ilgainiui išnyksta reti ir konkurencijai neatsparūs vietiniai smėlynų augalai. Išnaikinti gausialapius lubinus nėra itin lengva. Galima juos šienauti arba naudoti chemines priemones, tačiau veiksmingiausia iškasti jų šaknis ir palikti saulės atokaitoje sudžiūti. Geriausia, jei lubinų šaknys bus įdėtos į juodą plastikinį maišą, jame iššunta ir greitai miršta. Ši priemonė rekomenduojama kovojant ir su Sosnovskio barščiu. Tiesa, pastangų reikia kur kas daugiau, nes jo šaknis kur kas ilgesnė ir stipresnė.

Visiems pažįstamas Sosnovskio barštis

Prakalbus apie Sosnovskio barštį, Šiaulių Botanikos sodo vadovas patvirtino:  vieną iš pavojingiausių žmonių sveikatai invazinių augalų žmonės puikiai žino ir jį pažįsta. Tik kartais sumaišo su Sibiriniu barščiu, kuris yra vietinis mūsų augalas. Jis atrodo taip pat kaip Sosnovskio barštis, tik kur kas mažesnis ir jo žiedynas yra žalsvai gelsvas. Tuo tarpu visiems gerai žinomas jo „brolis“ užauga iki 5 metrų aukščio, jo žiedynas ir lapai yra dideli. 

Sosnovskio barštis į Lietuvą buvo atvežtas iš Kaukazo ne tik kaip pašarinis, silosui skirtas, bet ir kaip medingas augalas. Iš tiesų, bitininkams jis labai dosnus – bitės labai daug medaus prineša, tačiau nemažai jų miršta apsinuodijusios. Žmogui įvairūs skrandžio negalavimai taip pat galimi. Priklauso, koks kiekis nektaro surinkta iš Sosnovskio barščių. Jei maža dalis, nieko baisaus, medų galima valgyti, jei didžioji dalis – ne, kadangi gali sutrikti skrandžio veikla ir išsivystyti įvairūs susirgimai.

Itin kenksmingos Sosnovskio barščio sultys, kurios patekusios ant odos, ją sudirgina ir nudegina. Atsiradusios žaizdos gali pūliuoti, o likę randai net tris metus būna tamsūs. Žinant tai, prie barščio nerekomenduodama liestis plikomis rankomis, ypač  pjauti vadinamaisiais trimeriais, nes jie ištaško sultis. Mokslininkų įrodyta, jog įkvėpus oro su tomis sultimis, galima pakenkti plaučiams.

Daugiausia minėtų augalų galima pamatyti Rytų Lietuvoje, čia jie okupavę ištisus hektarus. Sosnovskio barščiai labai pakeičia augimo sąlygas, nes yra stiprūs vietinių augalų konkurentai.

Baltažiedę robiniją, vėlyvąją ievą, šluotinį sausakrūmį, varpinę medlievą, raukšlėtalapį erškėtį galima sutikti visoje šalyje, tačiau grėsmę jie kelia tik įsikūrę smėlingose vietose.

Naikinti, pasigailėti negalima

Siekinat išvengti neigiamo invazinių augalų poveikio, būtina šiuos, o taip pat ir kitus – šeriuotąją šiušelę, dygliavaisį virškenį, bitinę ir smulkiažiedę sprigę, naikinti. Užduotis gana sunki, juolab, kai kurių augalų visai išnaikinti jau nebeįmanoma. Gamtininkai ginklus sudėjo kovodami su kanadine elodėja. Šiuo ir kitais atvejais, įmanoma kontroliuoti tik populiacijas, kad būtų padaryta kuo mažesnė žada biologinei įvairovei.   

Invaziniai augalai naikinami mechaniškais ir cheminiais būdais. Norint iškasti ar nupjauti nepageidaujamą medį, jokių leidimų nereikia. Jei gerą darbą užsimota padaryti kaimyno sklype, būtina jo atsiklausti ir su šeimininku suderinti visus veiksmus.

Dar labai svarbu sekti ir fiksuoti naujose vietose atsiradusias invazines rūšis. Pati naujausia informacija talpinama internetiniame puslapyje: www.wobanis.org. Jame galima rasti informacijos apie invazinių rūšių paplitimą, rekomendacijas, kaip jas atpažinti ir naikinti.               

Facebook komentarai