Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Invaziniai šliužai – nepageidaujami kaimynai. Kaip su jais kovoti?

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Į Lietuvą šie invaziniai gyviai atkeliavo iš Lenkijos, Danijos, Olandijos kartu su augalų sodinukais.
Į Lietuvą šie invaziniai gyviai atkeliavo iš Lenkijos, Danijos, Olandijos kartu su augalų sodinukais.
Printer Friendly, PDF & Email

Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių savo sodybose ir ūkiuose pastebi apsigyvenusius šliužus. Vieniems jie kelia pasišlykštėjimo jausmą, kitiems – rimtą galvos skausmą dėl niokojamo derliaus.  Ši invazinių gyvūnų rūšis ypač didelį galvosūkį kelia ekologinių ūkių šeimininkams, kurie negali naudoti jokios chemijos, tačiau turi kovoti su sparčiai besidauginančiais kenkėjais.

Šliužams ideali tvarka nepatinka

Sodo bendrijoje „Šilas“ vasaromis gyvenanti ir daržo gėrybių savo šeimai užsiauginanti Ona Malaškevičienė nepageidaujamus gyvius pastebėjo prieš ketverius metus. Iš pradžių valdose matėsi vos vienas kitas, todėl didelio dėmesio nekreipė. Susirūpino pernai, kai darže ir jo pakraščiuose šliužus ėmė skaičiuoti dešimtimis. „Kasdien kruopščiai surenku, rodos, iki vieno, bet ryte ritualą turiu vėl kartoti, lyg vakar nieko nebūčiau dariusi“, – guodėsi daržininkė. Jos žodžiais, šliužai ypač apniko braškes, svogūnus, paprikas. Moteris kovoje su šliužais labiausiai pasikliauja liaudiškomis priemonėmis: juos renka, lysvių tarpuose gausiai pripila muiluoto, sūraus vandens, stato gaudykles – plastikinius butelius su rūgstančiu alumi, į kuriuos prilenda ir skęsta šliužai. Be to, atidžiau ir dažniau pjauna žolę, nes teko girdėti, jog daržovių derlių mažinantys gyviai nemėgsta labai tvarkingos aplinkos. Jie geriausiai jaučiasi šabakštynuose,  pavėsyje ir drėgnokose  vietose.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto docentė, biologijos mokslų daktarė Grita Skujienė patvirtino: šie gyviai tikrai mėgsta drėgnas ir ne itin saulėtas vietas. Daugiausia šliužų aptinkama prie upelių, tvenkinukų, mažų kanalėlių. Jie apsigyvena sodo pakraščiuose, kur sukrautos malkos, statybinės atliekos, žemės ūkio padargai arba nešienaujamos žolės gabalėlyje. Tokiose slėptuvėse jie tūno karštomis dienomis, išlenda tik kai šiluma nuslūgsta vakare, o lietingomis debesuotomis dienomis galima pamatyti bet kuriuo laiku. Nuo karščio ir tiesioginių saulės spindulių jiems būtina pasislėpti, nes šliužai neturi išorinės kriauklės. Kadangi labai dažnai šliužai dieną slepiasi, o pasirodo tik naktį, žmonės net neįtaria, kad šiltnamyje ir darže jie šeimininkauja ne vieni. Abejonės apninka, kai pamato išgraužtas braškes, pomidorus ar paprikas su skylutėmis. Daržovėms pradėjus pūti ir vis nesutinkant piktadario, galima būti tikriems – derlių nesikuklindami gviešiasi šliužai.

Naikinti būtina

Dr. Gritos Skujienės žodžiais, norint jų atsikratyti, pirmiausia reiktų susitvarkyti mažiau prižiūrimas, atokesnes sodybos vietas. Be to, verta nepatingėti ir pakėlus daiktus atidžiai apžiūrėti, mat po jais galima rasti ne tik šliužų, bet ir baltos spalvos, nelygintumei lašišos dydžio ikrai, kiaušinėlių, kuriuos būtina tuoj pat sunaikinti. Po apipuvusia lenta, medine dėže aptiktus 50-100 kiaušinėlių sunaikinti kur kas paprasčiau, nei vėliau išsiritusius ir po visą valdą pasklidusius šliužus. Deja, žmonės juos naikinti ima per vėlai, tik tuomet, kai jie jau būna suaugę, poruojasi ir patys sudeda kiaušinėlius. Tai didelė klaida, nes vienas šliužas padeda apie 400 kiaušinėlių. Iš jų išsiritę šliužiukai po metų vėl dės kiaušinėlius ir populiacija didės geometrine progresija.

Mokslininkė atkreipė dėmesį ir į dar vieną niuansą. Europos šalyse komposto dėžės, skirtingai nei mūsuose, yra uždaros. Tai svarbu, nes jos ideali vieta slėptis ir veistis šliužams, tad, siekiant juos išgyvendinti, būtina  komposto dėžes sandariai dengti, ypač žiemai. „Moksliškai gyviai vadinami luzitaniniais arionais. Pavadinimas aiškiai įvardija jų kilmę – Ispanijos ir Portugalijos sritį Luzitaniją, tad šliužai karštį pakelia geriau negu šaltį. Mūsų žiemos šaltos, jie sulenda į komposto dėžes ir sėkmingai sulaukia šiltų orų“, – kalbėjo dr. Grita Skujienė. 

Vos pastebėjus piršto dydžio oranžinius-rudus šliužus, reikia nedelsiant juos naikinti. Būdai gali būti patys įvairiausi. Galima naudoti įvairius, daugiau (GUSTO, LIMA ORO) ar mažiau aplinkai kenksmingus moliukcidus (FERRAMOL), tačiau dažniausiai jie tik sumažina gyvio apetitą, o jo paties nepražudo. Dėl šios priežasties, gyvius, apsiginklavus didele kantrybe, teks kasdien dar ir rinkti. Kai kuriose vietose žmonės kiekvieną rytą jų surenka daugiau nei šimtą. Toks metodas galbūt nėra labai malonus, tačiau gana efektyvus, jei tik žinoma, atliekamas reguliariai ir derinamas su kitomis apsaugos priemonėmis.

Galima naudoti ir įvairių tipų gaudykles. Jos padedamos tose sodo ir daržo vietose, kuriose dažniausiai šliužai matomi arba netoliese nuolat graužiamų augalų. Gaudykles galima nusipirkti sodo prekių parduotuvėse ar pasidaryti patiems. Šliužams spąstais taps apversti vazonai, išskobti melionai ar arbūzai – po jais naktį susirinks nemažai gyvių, dieną tik teks juos surinkti ir sunaikinti. Tai padaryti galima, vėlgi, ne vienu būdu. Humaniškiausia būtų juos sušaldyti, bet ne daug kas taip daro. Dažniausiai užpila druska, nuskandina vandenyje. Nugaišę gyviai puikiai tinka komposto krūvoms.

Taip pat galima naudoti gaudykles su kvapiaisiais jaukais. Jomis gali tapti plastikiniai nupjauti buteliai, kurie sulyg kraštais įkasami į žemę. Į šį indą beveik iki pusės pripilama alaus, cukraus, vandens ir mielių tirpalo. Tiesa, tokios gaudyklės nėra labai efektyvios, kadangi pritraukia šliužus tik iš aplinkui. Be to, nėra patogu iš skysčio ištraukti negyvus šliužus, o ir skysčio atsargas reikia papildyti kas kelias dienas. 

Neatsakingus šeimininkus drausmina įstatymas

Biologijos mokslų daktarės G. Skujienės teigimu, didelė problema, kuomet žmonės nenaikina, bet, atvirkščiai, prisideda prie šliužų veisimo. „Kai kurie surenka kibiriukus gyvių ir nenorėdami veltis rankų, sumeta juos į šiukšlių konteinerius, išneša į mišką, paleidžia už savo valdos tvoros ir taip padeda jiems plisti. Tai yra labai blogai“, – sakė pašnekovė. Ji pasidžiaugė, jog nuo 2017 metų rugsėjo 1 d. įsigaliojo įstatymas, įpareigojantis visus žemės ploto savininkus naikinti invazinius augalus ir gyvūnus. Administracinių nusižengimų kodekse 304 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad invazinių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, dauginimas, mainymas, įvežimas į Lietuvos Respubliką, išvežimas iš Lietuvos Respublikos, vežimas per Lietuvos Respublikos teritoriją ar kitoks naudojimas pažeidžiant nustatytą tvarką užtraukia baudą nuo 200 iki 600 eurų. Už tyčinį invazinio gyvūno paleidimą ar augalo introdukciją gamtoje gresia dar didesnė atsakomybė: nuo 300 iki 1500 eurų. Už invazinių gyvių nenaikinimą irgi gresia baudos – nuo 30 iki 200 eurų. 

Luzitaninis arionas išplitęs visoje Europoje. Į Lietuvą šie invaziniai gyviai atkeliavo iš Lenkijos, Danijos, Olandijos kartu su augalų sodinukais. Kai kuriais atvejais vazone galėjo būti ne pats gyvis, bet jo kiaušinėliai. Šliužai mūsų šalyje pastarąjį dešimtmetį sėkmingai plinta ir jau žinoma daugiau nei 100 jų radimviečių Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Biržuose, Mažeikiuose, Šiauliuose ir kitur. Tiesa, jų yra dar ne visose vietose: vieni kaimynai toje pačioje sodų bendrijoje gali jau metų metus su jais kovoti, kiti –  būti jų nematę.

Sodininkams ir daržininkams ramiai gyventi neleidžia ne tik luzitaniniai, bet ir rudieji arionai, o taip pat didieji šliužai. Pastarieji būna sprindžio dydžio, su marga mantija (vieta, kur turi būti kriauklė). Didžiaisiais šliužais skundžiasi Vilniuje, Kirtimuose, gyvenantys žmonės. Tiesa, pasipiktinimą dažnai kelia ne tiek jų daroma žala, kiek paliktos šliūžės ar nemalonūs netyčiniai prisilietimai.  

Facebook komentarai

T Hegvita agro