Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Istorinio herojaus fenomeno problema

Autorius: Dr. Bernaras IVANOVAS
Bernaras Ivanovas
Bernaras Ivanovas
Printer Friendly, PDF & Email

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo daug diskusijų istorinių herojų tema. Tai primena vaikščiojimą ratu, kadangi kartas nuo karto tiek politikai, tiek visokio plauko visuomenininkai ima kovoti tai su kažkokiais parkais, tai su paminklais, tai su skulptūrom.

Viena yra aišku: kai partijų atstovai daug laiko skiria estetikos temai, supranti, jog tuo bandoma pakeisti realią politinę dienotvarkę. Tai tarsi propagandinė širma tam, kad visuomenės dėmesys būtų nukreiptas kur nors kitur. Yra ir kita medalio pusė. Ji – kur kas rimtesnė ir glaudžiai susijusi su istoriniu naratyvu. Vakarų demokratinėse šalyse mes galime matyti gausybę paminklų dviprasmiškiems istoriniams herojams. Tai ir valdovai, kaip antai Napoleonas Bonapartas, ir sukilimų lyderiai, ir karvedžiai bei partizanai. Mažiau diskusijų kelia mokslininkų įamžinimas, nors tai atskira tema (pavyzdžiui, filosofas M. Heideggeris), kadangi visada randama priežasčių, galinčių mesti šešėlį net ant Nobelio laureato reputacijos.

Iškelkime klausimą: jeigu iš esmės visos istorinės figūros kelia abejonių, kaip jos tampa herojais ir kodėl statomi jiems paminklai bei kabinamos atminimo lentos? Tai, kaip taisyklė, plačios visuomeninės ir istorikų diskusijos konsensusas. Visos suinteresuotos pusės tiesiog sutaria, kad konkretaus asmens nuopelnai nusveria įvairias kontraversijas, tad jo įamžinimas yra priimtinas. Tam reikalingas aktyvus specialistų, t. y. istorikų vaidmuo. Jie privalo inicijuoti istorinės atminties išsaugojimo ir puoselėjimo darbą, o nebūti tik „ekspertais“, kylant rimtoms visuomeninėms konfrontacijoms.

Deja, Lietuvoje istorikai užsidarė savo dramblio kaulo bokšte ir iš tenykštės aukštumos stebi padėtį. Tai nenormali situacija, kadangi tokiu atveju kam jie apskritai reikalingi. Juk sunku pateisinti viso instituto veiklą tik tuo, jog išleidžiamos kelios monografijos per metus, kurių tiražo užtenka tik tam, kad padovanoti draugams ir artimiesiems.

Ar be pačių besipublikuojančių kas nors skaito istorikų žurnalus? Kartais atrodo, jog tie leidiniai reikalingi pačių specialistų atestacijai, tuo tarpu visuomenei skirtų leidinių praktiškai nėra. Tai ar galima pasiekti kokį nors konsensusą dėl istorinių herojų, jeigu net intelektualinės aikštelės Lietuvoje iki šiol tam nesukurta? Teigiamo atsakymo kol kas mes duoti negalime.

Facebook komentarai

T Hegvita agro