Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Jaunai ūkininkaujančiai mamai padeda visa šeima

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Jauna mama ir ūkininkė Monika Budriūtė nestokoja nei energijos, nei noro dirbti kaime, tobulėti. „Jei broliui prireikia, ir traktorių galiu pavairuoti“, – šypsojosi moteris.
Jauna mama ir ūkininkė Monika Budriūtė nestokoja nei energijos, nei noro dirbti kaime, tobulėti. „Jei broliui prireikia, ir traktorių galiu pavairuoti“, – šypsojosi moteris.
Printer Friendly, PDF & Email

Monika Budriūtė iš Kelmės rajono Burbaičių kaimo – ne tik mama, auginanti pirmaklasę dukrą bei pusmečio sūnų, bet ir rimtai ūkininkaujanti. Monikai padeda šalia gyvenantys tėvai, brolis – visa šeima.  M. Budriūtės ūkis – mišrus: 60 mėsinių galvijų ir melžiamų karvių banda, daugiau kaip 120 hektarų žemės.

Be kaimo gyvenimo neįsivaizduoja 

Energinga, darbšti ir svajonių kupina M. Budriūtė nuo mažumės iki dabar gyvena kaime, šalia tėvų. Jauna moteris, sekdama mamos pėdomis, studijuoja agronomiją Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Monika kažkaip dar suspėja dirbti įmonėje, kurios pagrindinė specifika sutelkta į žemės ūkį – nuo grūdo pasėjimo iki nukūlimo.

„Viena pati tikrai visų darbų nenuveikčiau, bet tėvai ir brolis  – mūsų bendra ūkio komanda. Tik viena sesė gyvena Šiauliuose,  o kita – užsienyje, Airijoje“, – pasakojo M. Budriūtė.

Trumpai emigrantės duonos yra ragavusi ir pati Monika. Bet ją visad traukė į namus, prie savo žemės.  Mylėti kaimą, gamtą, gyvulius ir paukščius, Monikos įsitikinimu, ją išmokė senelė, žemaitiškai vadinama „baba“.

Mišraus ūkio savininkė Monika be šeimos pagalbos dar samdo ir traktorininką.  Kadangi, gerai suskaičiavus, galvijų supirkimo kainos gerokai per mažos, ateityje ūkis gali kisti, galvijų bus auginama mažiau.

Mažą sūnelį auginančios moters dienos ritmas yra pakitęs ir sulėtėjęs. Tačiau moteris dalyvauja prie visų ūkio darbų, kiek tik įmanydama. Tiesa, darbus šeimai teko pasiskirstyti.

„Tėtis – prie galvijų, brolis – prie technikos, aš – prie javų purškimų, kad pasiektume geresnį derlių. O mama – tikra viso ūkio apipavidalintoja,  jos visur pilna. Be mamos ūkis nebūtų toks, kokį turim dabar – neprastas“, – šypsojosi Monika Budriūtė.

Ūkininkas – ne milijonierius

Nors jaunoji ūkininkė ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be kaimo, žemės, ji pripažįsta, jog lengva nėra.

Darbas – labai sunkus, be laisvadienių ir darbo valandų, kartais atrodo ir rezultato nesimato. Monikai keista ir valdžios, ir visuomenės nuomonė – jei esi rimtas ūkininkas, tai praktiškai jau ir milijonierius.

„Tiesa visai kitokia. Ūkininko juodas darbas matomas laukuose ir parduotuvėse. Mes, ūkininkai, norim valgyti savo užaugintą mėsą, gerti savų karvučių pieną, o ne viską vežtis iš kaimynų. Kai toks požiūris, kai menkos supirkimo kainos, kyla mintis, ar verta toliau ūkininkauti? Taip ir aš kartais pasvarstau“, – apie dabartinę situaciją žemės ūkyje kalbėjo M. Budriūtė.

Monika tvirtino esanti dėkinga savo tėvams, kurie ją, kaip jauniausią šeimoje, paskatino likti kaime. Jauną moterį įkvepia dirbantys, o ne sėdintys ir kalbantys apie darbą žmonės, nebijantys iššūkių, einantys į priekį. „Tokie yra ir mano tėvai. Tik jų dėka supratau, kad, nors ir labai sunku būtų, reikia nepasiduoti“, – sakė M. Budriūtė.

Ūkininkė nenorėjo spėlioti, ar jos pasirinkimas yra teisingas, bet kiekviena patirtis suteikia kažką nauja. Ūkininkaujant pagal galimybes galima spėti užsiimti ir kitomis veiklomis. Monika šiek tiek yra prisilietusi ir prie politikos, dalyvavusi rinkimų komisijoje, norėdama save išbandyti. Anksčiau baigė buhalterės kursus. Kai sūnus paaugs, Monika  ketina išpildyti nuo mažens puoselėjamą svajonę – augins būrį paukščių.

„Dar labai norėčiau, kad kaime gyventų ir gerovę kurtų kuo daugiau jaunų ir veržlių žmonių. Tuomet ir kaimas neišnyks. Ir Lietuva gyvuos“, – kalbėjo Burbaičiuose  ūkininkaujanti M. Budriūtė.

Facebook komentarai

T Hegvita agro