Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Kaimo rašytojo knyga išleista po jo mirties

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Surengta Antano Budzinsko rankraščių ir spaudinių paroda „Užrašytas gyvenimas“.
Surengta Antano Budzinsko rankraščių ir spaudinių paroda „Užrašytas gyvenimas“.
Printer Friendly, PDF & Email

Šiaulių rajono kultūros centro Šakynos filialo salėje pristatyta prieš 13 metų mirusio šio krašto šviesuolio Antano Budzinsko – kaimo rašytojo, bibliotekininko, kraštotyrininko – knyga „Vienatvė – draugė mano...“. Solidžioje knygoje sutilpo ne tik paties autoriaus kūryba (du romanai, dokumentinė apybraiža, humoreskos, apsakymai, eilėraščiai, epigramos), bet ir amžininkų prisiminimai apie jį, išsami bibliografijos rodyklė. Kūrėjui esant gyvam, 2002 metais, buvo publikuota tik nedidelė knygelė „Kur lygumos dalgį kala“.

Vaizdinga ir tarmiškai mišria šnekta parašyti kūriniai buvo likę rankraščiuose, juos Šiaulių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai perdavė A. Budzinsko brolis Saulius Jonas, pernai irgi išėjęs Amžinybėn. Norėdama plačiau visuomenei atskleisti talentingą rašytoją, biblioteka parengė ir laimėjo projektą „Neatrastas Antanas Budzinskas: literatas, kraštotyrininkas, Šakynos krašto šviesuolis“ (vadovė – Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Rita Nesavaitė).

Kūriniuose – Lietuvos kaimas nuo Smetonos laikų

Popietė „Gyvenimo mano kelionėj tiek brastų buvo, seklumų...“, skirta Antano Budzinsko knygos „Vienatvė – draugė mano...“ pristatymui, sukvietė kraštiečio draugus, pažįstamus, knygos sudarytojus.  Pirmiausia buvo aplankytas A. Budzinsko kapas, uždegta žvakelių, sukalbėta malda. 

Popietėje vienas iš knygos sudarytojų, Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos l.  e. p. direktorės pavaduotojas Almantas Šlivinskas sakė asmeniškai A. Budzinsko nepažinojęs, bet, susipažinęs su jo kūryba, pasikalbėjęs su kolegomis, jau neabejojo knygos būtinybe. Vaizdingą Antano Budzinsko kūrybą A. Šlivinskas gretino su klasiku Juozu Baltušiu.

Autoriaus kūriniuose – gyvenimo išmintis, paprasti kaimo žmonės, jo kraštiečiai, kurie gyveno šalia. Kaimas dažniausiai piešiamas šiltomis spalvomis, netrūksta subtilaus liaudiško humoro. 

Šakynos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Kriščiūnienė, recenzuodama knygoje „Vienatvė – draugė mano...“ išspausdintus romanus „Paradoksai“ ir „Julija“, prisiminė neseną vieną savo mokinio pastebėjimą. Esą knyga labai sunki. Pasvėrė – kilogramas 85 gramai. 

Pasak pranešėjos, literatūros teoretikai teigia, jog reikia atskirti autorių ir kūrinį. Kai autorius parašo kūrinį, jis tam kūriniui tampa nebereikalingas. Bet tik ne šiuo atveju. Pavyzdžiui romaną „Julija“ Antanas Budzinskas skyrė savo mamai, kurią labai mylėjo ir po kurios mirties taip ir nesugebėjo įveikti liūdesio.  

Knyga – apie nusivylimus, išgyvenimus, pavojingas situacijas ir nerimą, apie pasirinkimą, leidžiantį išsaugoti gyvybę.

„Knyga –  mums ir apie mus, Šakynos krašto istorijos literatūrinė versija, nuo Smetonos laikų iki dabarties.  Jaunimas gal ir nelabai supras, apie ką ši knyga. Šių dienų jaunam žmogui nereikia galvoti, ką reikės įsidėti į burną, nebėra vertybė ramiai išmiegoti naktį. O juk ne taip seniai buvo ir visai kitokie laikai“, – pastebėjimais dalijosi J. Kriščiūnienė.

Prisiminimuose – ne tik kūrėjas, bet ir jautrus, ne visuomet suprastas žmogus

Iš Šakynos kilęs ir po mirties miestelio kapinaitėse atgulęs Antanas Budzinskas tiek knygoje, tiek ir popietėje buvo prisimintas be galo šiltai, nuoširdžiai. Antanas buvęs labai kūrybingas, jautrus, bet ne visuomet suprastas, vienišas žmogus.

Vaikystėje pamėgęs knygas, vėliau, studijuodamas, paskatintas Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo Jono Linkevičiaus, poeto Rimanto Kluso, pradėjo rašyti  įvairiomis temomis straipsnius, grožinius kūrinius.  Antanas Budzinskas taip ir nebaigė lituanistinių studijų nei Šiauliuose, nei Vilniaus universitete. 13 metų išdirbo bibliotekininku Girkautuose, pačiame Šiaulių rajono pakraštyje, o po neakivaizdinių bibliotekininkystės mokslų Vilniaus kultūros mokykloje baigimo, nuo 1975-ųjų iki 2003-ųjų – Žarėnų bibliotekoje. A. Budzinskas ne tik užsiėmė grožine kūryba, bet ir rinko medžiagą apie Raudėnų, Žarėnų ir Latvelių kaimus, jų istorijas, žymius žmones. 

Popietėje Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Šakynos filialo meno vadovas Rimantas Mickevičius atliko savo paties sukurtą Šakynos himnu vadinamą dainą pagal A.. Budzinsko eiles „Šakyna – Šiaurės vakarai“, dar porą bendrų kūrinių. Šeimyninis Sandros ir Alfonso Giedrų duetas dovanojo jautrių dainų. Šakynos filialo Žarėnų salės humoro grupė „Epidemija“ suvaidino trumpą Antano Budzinsko humoreską. Šakynos seniūnas Mindaugas Gedvila perskaitė įvairiais metais parašytų, bet aktualumo ir šiomis dienomis neprarandančių epigramų. 

Surengta Antano Budzinsko rankraščių ir spaudinių paroda „Užrašytas gyvenimas“.

Facebook komentarai

T Hegvita agro