Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kam iš tiesų priklauso Lietuvos miškai?

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Miškas
Miškas
Printer Friendly, PDF & Email

Dar prieš pora mėnesių rinkos analitikai prognozavo, kad privačių Lietuvos miškų sektoriuje vyks stiprus sujudimas. Jie neapsiriko. Tai liudija garsiai nuskambėjęs pranešimas apie smarkiai prasiplėtusias SEB grupės įkurto fondo „Silvestica Green Forest Lithuania“ ribas. Jos išaugo 4 300 ha ir iš viso pasiekė solidų 10 000 ha skaičių. Būtent tiek hektarų miško Lietuvoje dabar priklauso šiai įmonei. Visgi ji nepralenkė praėjusiais metais didžiausia privataus miško valdytoja šalyje tapusios „Ikea“. Pastaroji Švedijos bendrovė, statistiniais duomenimis, turi 20 000 ha miško. Ar Lietuva laisva valia dalija savo miškus? Ar yra pagrindo nuogąstauti, kad tiek daug miškų ploto sutelkta užsienio valstybių rankose?

(Ne)logiškas Seimo sprendimas

Sandorius privačių miškų sektoriuje paskatino jau netrukus, nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliosiantis įstatymas, kuriuo draudžiama vienam ar keliems susijusiems asmenims įsigyti daugiau kaip 1 500 ha miško. Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas Aidas Pivoriūnas teigia, kad kone kiekvienos kadencijos Seimas pagarsėja kvailais sprendimais.

„Mes kaip asociacija pasisakėm, kad didesnės nesąmonės per paskutinius 20 metų dar niekam nepavyko sugalvoti“, – nurodė jis ir tuoj pat pagrindė savo nuomonę.

Lietuvoje egzistuoja paramos mechanizmas, europinių lėšų nukreipimas į miško valdas.

Įgyvendinant šią ES Kaimo plėtros programą su paramos gavėjais yra pasirašoma sutartis. Pagal ją, pavyzdžiui, norint įsigyti technikos yra įsipareigojama kiekvienais metais plėsti turimas miško valdas.

„Tad šios kadencijos Seimo demaršas prieš privačius miškus nustatant viršutinę ribą, iki kurios gali būti sutelktos privačios miško valdos vienos šeimos rankose, tiesiogiai prieštarauja ES direktyvinėms nuostatoms“, – pažymėjo A. Pivoriūnas.

Pasak jo, „bet kokia iniciatyva neplėsti valdų prieštarauja logikai ir miškininkystės tradicijoms“.

Sujudimas privačiame miškų sektoriuje taip pat byloja apie tai, kad savininkai skuba įgyvendinti įsipareigojimus tiek ES, tiek pačiai Lietuvos valstybei.

Miškų pyrago dalybos

Praėjusiais metais buvo skelbiama, kad miškai Lietuvoje sudaro apie 33,6 proc. teritorijos. Pusė jų priklauso valstybei. Ir pagal Konstituciją, ji negali jų nei parduoti, nei nuomoti ūkinės veiklos vykdymui. Kita didžioji dalis, tai yra apie 40,5 proc., privatus sektorius. Be „Ikea“ ir „Silvestica Green Forest Lithuania“, vienais stambiausių miškų savininkų yra „Euroforest“ ir „GreenGold“.

Pagal 2018 m. duomenis, jos turi atitinkamai 15 000 ha ir 6000 ha miškų.

Akivaizdu, kad iš 888,3 tūkst. ha užimančių privačių miškų Lietuvoje nemažą dalį valdo skirtingos Švedijos kompanijos. Tačiau apskritai privačių miškų savininkų suskaičiuojama apie 250 tūkst., o vidutinis vienam savininkui priklausantis plotas sudaro vos 3,4 ha.

Ar verta baimintis, kad skandinavai okupuos Lietuvos miškus? Greičiausiai, ne. Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas tuo pačiu skuba paneigti ir du populiariausius mitus.

Vienas jų – neva miškai Lietuvoje pasižymi patrauklia kaina, todėl taip traukia užsieniečių dėmesį.

„Jeigu pasižiūrėtume, kiek kainuoja 1 ha miško Lietuvoje ir Suomijoje, galima rasti daug atvejų, kai miškas Suomijoje yra pigesnis“, – sako A. Pivoriūnas.

Be to, pasak jo, ten galima ir apyvartą didesnę padaryti. Mat Lietuvoje galioja gana aukšti medžių kirtimo amžiai – „pavyzdžiui, Lietuvoje pušis kertama nuo 100 m., Suomijoje – nuo 50 m.“

Kitas stereotipas, kurį nurodo pašnekovas, tai, kad „švedai savo miškus saugo ir nekerta, todėl perka užsienį ir kerta ten. Iš tiesų, yra atvirkščiai.

Tiek Švedija, tiek Suomija – lyderės miškų ūkyje – nuosekliai didina miškų naudojimą ir lygiai taip pat plečia miškų plotus – labai daug sodina.“ A. Pivoriūnas teigia, kad tai yra bendra tendencija. Bet ji negalioja Lietuvai, kur vietos savininkai visai neinvestuoja į miškų plotų didinimą.

Daugiau ar mažiau yra geriau?

Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas atskleidžia, kad užsienio investuotojams Lietuvos miškai patrauklūs dėl to, kad yra prižiūrimi.

„Juose užtikrinama miškininkystės darna, o medienos prieaugis yra aukštesnis už Europos vidurkį. Prisideda ir išpuoselėtos bei geros Lietuvos miškininkystės tradicijos“, – sako jis.

A.Pivoriūnas įsitikinęs ir tuo, kad kuo miškų valdos išstambėja, tuo ūkininkauti tampa paprasčiau.

„Nieko nėra blogiau, kaip labai didelis miško savininkų skaičius ir kai miškas trukdo gyventi. Tai yra, dažnai žmonės sako – „Ai, miškas auga, valgyt neprašo“. Tuomet jis nesutvarkytas, veisiasi erkės... Tai pats blogiausias požiūris“, – nurodo specialistas.

Stambesnių plotų savininkai gali savo valdas geriau prižiūrėti, efektyviau kovoti su stichinėmis nelaimėmis, kenkėjų plitimu, gaisrais, užtikrinti miško priežiūrą nuo vagių, o svarbiausia – skirti didesnį dėmesį aplinkosaugai.

„Mūsų šalyje veikiantys užsienio fondai praktiškai nenaudoja miškų. Juos naudoja vietos įmonės. Nežinau, ar tai yra gerai, ar negerai. Matomai Skandinavijos fondai, investuojantys į miškus Lietuvoje, kaupia medienos tūrį ir kol kas laukia geresnių kainų. Dabar jos yra ženkliai nukritusios. Požymių, kad jos artimiausiu metu pakils, nėra jokių. Priešingai – galbūt dar labiau kris. Racionalus, ūkiškas šeimininkas nekerta tada, kai yra prasta rinkos situacija“, – savo įžvalgomis dalijosi A. Pivoriūnas.

Facebook komentarai