Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kam tvoros: ar kad vilkai nepralįstų, ar kad avys neišsilakstytų?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
Vilkas
Vilkas
Printer Friendly, PDF & Email

Ar baigs kada nors visuomeninių organizacijų, atseit, globojančių gamtą, ginančių gyvūnų teises, siekiančių visus Lietuvos miškus paversti rezervatais, veikėjai mokyti, kaip turi ūkininkauti žemdirbiai bei miškininkai, kaip privalo medžioti medžiotojai? Naudodami naivių piliečių, daugiausia miestiečių, mažai ką išmanančių apie gamtoje vykstančius procesus, sentimentalius jausmus gamtai, sutelkdami juos pasirašinėti įvairiose peticijose ir dalyvauti demonstracijose su pakaukimais po Aplinkos ministerijos langais, nevyriausybinių gamtosauginių organizacijų vedliai sugeba daryti spaudimą ministerijoms, Vyriausybei ir netgi Seimui. Ir jiems kol kas sekasi sukelti sumaištį medžioklės procese ir miškininkystėje.

Tvoros: vilkams ar avinams?

 Jau keletą metų niekaip neišsprendžiamas vilkų populiacijos reguliavimo ir jų žalos, daromos gyvulių augintojams, mažinimo klausimas.

Vilkų gynėjams atrodo, kad Lietuvoje vis dar per mažai vilkų, o kad vilkų daroma žala gyvulių augintojams vis didėja, kalti patys ūkininkai, esą mažoje šalyje priveisė per daug avių, ožkų ir karvių. Šuneliai gi naktimis galėtų miegoti pataluose greta savo šeimininkų, kaip neretai miestuose ir yra, ir tada vilkams būtų nepasiekiami.

O kaip nuo vilkų apsaugoti naminius gyvulius, vilkų mylėtojai ūkininkams prikurpia įvairiausių fantastinių projektų, pradedant įvairių konstrukcijų kapitalinėmis tvoromis, moderniausiais „elektriniais piemenimis“, ganyklų apšvietimu, garsinėmis patrankomis, įvairių skarmalų kabinimu ir baigiant vilkasmaugiais šunimis.

Žinoma, žmogus galėtų užtverti tokią tvorą, kad pro ją neprasibrautų nei vilkas, nei meška – juk iš zoologijos sodų aptvarų vilkai retai tepasprunka. Bet neverta net įrodinėti, kad dėl įvairių priežasčių kapitalinės tvoros, įruoštos ant 1,2 metro  gylio betoninių pamatų, niekada nevingiuos Lietuvos laukuose, o visi kiti laikini aptvarai nuo vilkų 100 proc. neapsaugos. Ir iš viso, kam tveriamos tvoros: ar vilkams, ar galvijams? Mano galva, tvoros tveriamos gyvuliams, kad neišsibėgiotų po plačias apylinkes, nedarytų žalos kaimynų pasėliams, daržams, nesukeltų avarijų plentuose ir, pagaliau, kad pats gyvulių augintojas galėtų tvarkytis su savo gyvulių banda, kad nereikėtų savo augintinių vaikytis po miškus ir krūmynus.

O kad gyvulių nepjautų vilkai, tvoros apsaugoja tik maža dalimi – būtina geriau tvarkyti „vilkų ūkį“.

Vilkai – naminių gyvūnų medžioklės specialistai   

Vilkų mylėtojai randa pateisinimą visoms pilkių piktadarystėms. Kai vilkai avis pjauna jauniklių mokymo prasimanyti maisto metu, teigiama, kad tai normalu, nesvarbu, kad vilkiūkščiai mokomi visai ne tos medžioklės gudrybių, kurių vilkams mokyti derėtų.

Jeigu avis pjauna antramečiai ar trečiamečiai vilkai, aiškinama, kad buvo nušauti jų tėvai, kol jaunikliai dar nebuvo išmokyti medžioti, tad jie renkasi lengvesnį grobį. Bet ar tokie vilkai tikrai nebuvo suaugusiųjų išmokyti medžioklės meno? Jie buvo išmokyti, tačiau išmokyti vilkams netinkamo medžioklės būdo. Netekę tėvų jie toliau medžioja savarankiškai tą grobį, kurį pjauti suaugusieji juos ir išmokė.

Taip karta iš kartos, tą procesą toleruojant žmonėms, susiformuoja naminių gyvūnų medžioklei specializavusių vilkų grupė. Ir tai gamtoje nėra jokia naujiena: gamtininkai yra pastebėję, kad ir vištvanagiai, kol jų dar buvo daugiau, specializuodavosi gaudyti skirtingas paukščių rūšis: vieni medžioja daugiausia varninius, kiti vištinius paukščius, treti karvelius ir t.t. 

Dabar jau ir mokslininkai biologai pripažįsta, kad taip naminių gyvūnų medžioklei gali specializuotis ir vilkai. Jau seniai bandau pasakyti, kad negalima vilkams leisti mokyti medžioklės savo palikuonis gyvulių augintojų ganyklose. Jeigu tokius mokymus pateisinsime, naminius gyvūnus pjaunančių vilkų grupė sparčiai gausės, nes naminių padarų medžioklė labai lengva, nėra rizikos kaip nors nukentėti, o ir mėsa skani...

Kaip vilkus atpratinti nuo lengvo grobio? 

Keistai nuskambėjo žinomo gamtininko Selemono Paltanavičiaus paaiškinimas, kad Ukmergės rajone gyvulių augintoją apkandžiojęs vilkas elgėsi normaliai ir teisėtai dėl grobio konkuruodamas su žmogumi.

Jeigu jau ėriuką papjovęs vilkas gali galynėtis su gyvulio savininku ir tai laikoma normalia konkurencija dėl grobio, tai toliau liaupsinant vilkų išskirtinumą tarp kitų laukinių padarų, eiti jau nebėra kur.

Kažkas negerai klostosi žmonių santykiuose su laukiniais gyvūnais. Vilkas gali tąsytis su ūkininku dėl papjauto ėriuko, stumbrai išveja žemdirbį iš jo rapsų ar cukrinių runkelių laukų, lūšis apėdusi nugalabytą kieme pririštą šunelį tupi ant tvoros ir šypsosi į katinišką ūsą. Dar tetrūksta to, kad ir lapinas kąs šeimininkei į kulnį, kai ši bandys iš jo atimti nugvelbtą gaidį...

Kas bus toliau? Toliau vilkas nepasidalins su grybautoju miško takeliu ar upelio pakrante (kaip drįsti čia vandenį man drumst) ir tai vadinsis normalia konkurencija. Kad vilkui žmogus nėra medžioklės objektas ir kalbėti neverta, tačiau negali būti ir jokios konkurencijos. Vilkai turi žmogaus bijoti arba bent vengti susitikimo su juo. Ilgus amžius taip ir buvo, kol sumanyta šį plėšrūną paversti šventu padaru. O kad sumažinti vilkų skaičių arba bent neleisti jam didėti, būtina šiuos plėšrūnus leisti išimti iš gamtos, aptiktus nusikaltimo vietose kiemuose, žardžiuose, aptvaruose, priartėjusius arčiau nei 200 metrų prie sodybų, gyvenviečių bei įvairių ūkinių objektų, kur laikomi naminiai gyvūnai, ištisus metus.

Tai daryti galėtų nebūtinai medžiotojai, bet ir kiti piliečiai, legaliai laikantys ginklus savigynai. Vasaros naktys trumpos, tad išėjusiam gyvulių aptvarus apžiūrėti ūkininkui didelė tikimybė vilkus nusikaltimo vietoje aptikti šviesoje (šaunant į vilką, pasišviesti prožektoriumi yra pats grubiausias pažeidimas aplinkosaugos srityje) ir, turint su savimi šautuvą, galima būtų pradėti plėšrūnus atpratinti nuo gyvulių galabijimo. 

Ganykloje aptikus  tik vilkų puotos padarinius, užtektų paskambinti  budinčiam aplinkosaugininkui ir pasalą suruošti jau kitą naktį pačiam ūkininkui ar pasitelkus medžiotojus. Tokiu būdu išimti iš gamtos, sumedžioti ar nušauti, nesvarbu kaip bepavadintum, vilkai, vėlgi pranešus aplinkosaugininkams, būtų įskaičiuojami į to sezono vilkų sumedžiojimo limitą.

Geriau limitą vykdyti naminius gyvūnus pjauti specializavusių vilkų sąskaita, o ne atsitiktinai juos šaudant miškuose varymo medžioklėse. Tačiau dabartinė tvarka, kai norima iš gamtos išimti naminius gyvūnus pjauti įjunkusį vilką, yra absurdiška. Kol rašomi prašymai, derinama, gal net specialios komisijos kuriamos, gyvulių gaišenos iš ganyklų pašalinamos, o pilkiai išpuolius jau rengia kito medžioklės plotų vieneto teritorijoje, kitame rajone, kur išrašytas išėmimo iš gamtos leidimas negalioja. Norint mažinti gyvulių augintojams vilkų daromą žalą, reikia veikti operatyviai, o ne imituoti veiklą, procesą vilkinti ir nepasiekti jokių teigiamų rezultatų. 

Facebook komentarai