Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Kelios dienos po protestų: ūkininkai – milžinai ant degtukų kojų

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Raimundas Juknevičius
Raimundas Juknevičius
Printer Friendly, PDF & Email

Su ūkininku, žemės ūkio kooperatyvo vadovu, vienu aktyviausių žemdirbių protesto akcijos organizatorių Raimundu Juknevičiumi kalbėjomės dukart. Diena prieš ir diena po „Traktorių maršo“, sulaukusio didžiulio atgarsio. Mielai būtų susitikęs ir trečiakart, nes Lietuvos valdžiai ir visuomenei turi daug ką pasakyti, gali pirštu parodyti žemę mylinčių ir dirbančių žmonių skaudulius.

Aistros po žemdirbių akcijos dar nenurimo, jos kunkuliuoja it verdančiame katile. Ar ji pasiteisino?

Žemdirbių protesto akcija bet kuriuo atveju pateisino lūkesčius. Prisiminus priešistorę, laikotarpį, kai dar tik ruošėmės statyti žaliuosius kryžius, tarp ūkininkų jautėsi labai didelė neviltis, pasimetimas. Dabar, po akcijos, visi matome, kad žemdirbių visuomenė susivienijo. Ūkininkai atgavo viltį, nes suprato, kad kažkas ir nuo jų priklauso, gali patys dėl savo ateities pakovoti. Tai yra bene didžiausias laimėjimas. Tiesa, aplinkiniai bando primityviai sakyti, neva žemdirbiai pajudėjo ir iš karto jiems sumažino mokesčius. Šitoje vietoje tikrai dar nėra kuo džiaugtis, nes mokesčiai buvo tik lašas žemdirbių jūroje – ne vien dėl jų pastaraisiais metais žemdirbiams darėsi vis sunkesnis gyvenimas. Mokesčių didėjimas tęsėsi ilgą laiką. Lengvatų netekimas arba pridėtinių mokesčių didėjimas buvo ilgalaikis procesas.

Kalbant apie protesto akcijos antrąjį etapą, vėlgi, buvo noras visuomenei parodyti, akcentuoti, kad ūkininkai yra didelė jėga, bet ji ne barbariška, kaip kitose šalyse, kur ūkininkai elgiasi drastiškai: mėšlu drapstosi, išpila pieną, visiškai blokuoja kelius. Mes pasirinkome nuosaikesnius metodus įrodyti, kad galime daryti tokius pat veiksmus, bet lietuviškai, kur kas ramiau, saikingiau. Reikšti įsitikinimus ir nuomonę mes turime teisę ir ja pasinaudojome.

Metaforiškai akciją vadiname „Kaimas miršta“ , žmonėms gali pasirodyti, kad mes nusišnekame. Daug kas klausia, kaip gali mirti kaimas, kai jo gyventojai atvažiuoja su tokia galinga ir brangia technika. Už komentarus labai dėkojame, jų mums tikrai reikia,  tai rodo, kad visuomenėje atsiranda žmonių, žvelgiančių giliau. Vadinasi yra šansų, kad suklaidintieji prieš tai buvusia informacija atsirinks kas yra kas ir pamatys realią padėtį bei tikrąją situaciją.

Norite pasakyti, jog visuomenė mato tik paviršutinį žemdirbiškojo gyvenimo sluoksnį ir daugeliui reikia kapstyti kur kas giliau?

Taip, dauguma mato, kad ūkininkai turi brangius traktorius, milijonus kainuojančius kombainus, galingus džipus. Tačiau visas šis gėris nebuvo nupirktas iš pelno, kitaip sakant, iš ūkininko nuosavų lėšų. Beveik visi be išimties gavo paramą, bet jos indėlis  tikrai nėra toks didelis ir tikrai 70 proc. nuosavybės nedengia europiniai pinigai. Tokią  nuomonę net reiškė vienas Seimo narys, bet ji, deja, klaidinga. Seimo nariai yra tarsi atspindys. Visuomenė nesupranta kas vyksta, nusišnekančių Seimo narių turime tokią pat gaują. Dėl to labai norėjosi diskusijos ir būdų paaiškinti. Technikos pirkimas 70 proc. buvo padengtas tik labai išimtinais atvejais, šiaip – tik 40 proc. Vis tiek 60 proc. reikėjo turėti savų pinigų. Neturint, teko eiti į banką paskolos, todėl pusė traktoriaus ar džipo nuosavybės priklauso bankui. Pinigai, kurie ateina į kaimą, maitina daug ką.

Dar labai dažnai ūkininkai kaltinami dėl kelionių į užsienio šalis. Platesnei visuomenei nežinoma, kad ūkininkas svetur, galima sakyti, priverstas važiuoti ir jis neturi kito pasirinkimo. Pirkus trąšų ir chemijos, kaip premija pasiūloma kelionė, kurią organizuoja tiekėjai ir gamintojai. Jei ūkininkas nevažiuoja, jam tos pinigų sumos niekas negrąžina. Lygiai tas pats buvo medicinoje, kai farmacijos įmonės veždavo gydytojus svetur tol, kol tokia tradicija vieną dieną užsibaigė. Tikiuosi ir labai norėčiau, kad ūkininkų uždirbtos premijos netolimoje ateityje būtų išmokėtos pinigais, o ne atiduodamos kelionėmis. Deja, iki šiol marketingas veikia tik vienu principu.

Antra vertus, nejaugi ūkininkai, dirbdami dukart daugiau nei dauguma miestiečių, neturi teisės gyventi dukart geriau. Tokią teisę turėtume. Bet ar gyvenam, esant dabartinei situacijai? Vargu. Tik iš šono žiūrint, ūkininkai atrodo pasiturintys. Realiai jie milžinai ant degtukų kojų.

Kurios gali bet kada nulūžti?

Deja. Labai daug šalies ūkininkų bankrutuoja. Per metus 2 000 ūkių išsiregistruoja. Tiems, kurie piktinasi, kad žemdirbiai gauna daug lengvatų ir jie tik iš godumo dabar yra tokie agresyvūs, galėčiau pasiūlyti tapti ūkininkais. Tačiau negalėčiau jų pamokyti, kaip ūkininkauti pelningai, nes aš pats šiandien nežinau, kaip tą padaryti. Metai iš metų suku galvą, kaip išgyventi. Jau 17 metų ieškau sėkmės recepto.

Statistika dabar visiems prieinama ir visi gali ja pasidomėti. Kaimo žmonių ir miesto vidutinės pajamos yra 30 proc. mažesnės, todėl, nieko keisto,  kad jauni žmonės, kurie yra paslankesni, jau ilgą laiką iš kaimo neša kudašių. Kaime emigracijos skaičiai dvigubai didesni nei mieste. Dalis iš kaimo pabėga į miestą, nebūtinai į užsienį. Iš miesto bėgančių į kaimą yra gerokai mažiau. Jei atskirtume priemiesčius, statistika išvis būtų žiauri. Jei pabėgo jaunimas iš kaimo, senėjimo koeficientai irgi tampa dvigubai didesniais. Dėl to 60 proc. ūkininkų yra pensininkai. Jaunais ūkininkais pagal apibrėžimą mes vadiname žmones iki 40 metų, jie yra jau gerokai pražilę, bet ir jų tėra tik 17 proc. Kiek 60 proc. pensinio amžiaus ūkininkų temps? 5- 20 metų. Jie kažkada kažkam turės savo ūkį perduoti. Teoriškai tik 40 proc. ūkininkų turi kam jį palikti.

Skaičiai kalba ne ūkininkų naudai?

Protesto akcija mums buvo reikalinga , nes siekėme sukelti diskusiją ir parodyti, kad ne viskas su kaimu yra gerai. Mes pradėjome labai stipriai atsilikti nuo artimiausių kaimynų, netgi lenkų. Visuose sektoriuose – imant daržovių auginimą, mėsos, pieno.

Antradienį įvykusia antra protesto akcijos dalimi neapsiribosite. Bus tęsinys?

Susiformavęs protesto akcijos valdymo komitetas dar nebuvo susirinkęs. Tik apžvelgus pirmosios ir antrosios akcijos rezultatus, nuspręsime, ar reikės trečiosios. Vis tik galvojame, kad trečiojo etapo gali prireikti, bet nebūtinai jis įvyks artimiausiu metu. Antra vertus, patiems irgi norisi išlikti pakankamai solidiems. Jei prasideda rimta diskusija tiek su valdžios atstovais, tiek visuomenėje gal ir nebus prasmės su savo mitingais trikdyti Vilniaus gyvenimo. Viską parodys laikas.    

 

Facebook komentarai

T Hegvita agro