Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Kodėl Lietuvoje ūkių neperima vaikai, o JAV jie puoselėjami iš kartos į kartą? (galerija)

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Printer Friendly, PDF & Email

Birželio pabaigoje liepos pirmosiomis dienomis Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai viešėjo JAV. Už Atlanto aplankyta nemažai ūkių,  du daržininkystės bandymų ir sklaidos centrai, United Fresh Produce asociacija (JAV federalinė šviežių daržovių ir vaisių asociacija), domėtasi amerikiečių  technologijomis – idant dar platesniu žingsniu galėtų žengti į priekį.

Žinias svetur semiasi jau du dešimtmečius

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktorės Zofijos Cironkienės žodžiais, JAV lankytąsi pirmąkart, tačiau kelionės – ne naujiena. Jau du dešimtmečius kasmet šalies ūkininkai  išsiruošia į kokią nors šalį pasisemti patirties, pagilinti profesines žinias, susipažinti su naujovėmis. Čekijoje, Olandijoje, Belgijoje jau būta ne po vieną kartą. Pastaraisiais metais daugiausia įspūdžių ir žinių parsivežta iš Izraelio, į kurį Lietuvos daržovių augintojai važiavo domėtis lašelinio laistymo privalumais.

Visos išvykos vyksta asmeninių ryšių dėka. Kuo jie geresni, tuo naudingesnės bei sėkmingesnės būna kelionės. Per eilę metų LDAA direktorė pastebėjo ne itin palankią tendenciją. Pirmosios kelionės  turėdavo visakeriopos naudos. Tokias pat suorganizuoti pastaraisiais metais gana sudėtinga, nes Europos šalys svečius iš Lietuvos laiko rimtais konkurentais ir nenori  atskleisti esminės informacijos.

„Užsienio kolegos noriai parodo savo ūkius. Gali dairytis, grožėtis. Visos kalbos ir bendravimas pasibaigia, kuomet užduodi specifinius klausimus, teiraujiesi niuansų. Tuomet jie neva nebesupranta, ko yra klausiami. Pasiteiravus, ar  pasiteisino pasėliuose amino rūgščių preparatai, netikėtai perklausia: o kas tai yra? Kartais atšauna, jog iš vis nieko nenaudoja. Kelionių sėkmė dabar priklauso nuo to, kiek šalys nori ir gali tau parodyti“, – pasakojo Zofija Cironkienė.

Norint parsivežti reikalingų žinių, turi nesnausti ir gaudyti, atkreipti dėmesį net į mažiausias detales. Labai išsami informacija suteikiama, jei keliones padeda organizuoti suinteresuotos įmonės ar organizacijos. Bet tada slypi pavojus, kad visur gausi pernelyg pagražintą informaciją. 

Įkvėpimo ir idėjų netrūko

Į JAV vyko 32 šalies daržovių augintojai: tiek smulkių, tiek stambių ūkių šeimininkai, norintys perimti pažangą ir kitų augintojų patirtį. Keliones po ūkius padėjo suorganizuoti žemės ūkio atašė JAV Vaidotas Ašmonas, bendradarbiaudamas su JAV rytinės pakrantės valstijų žemės ūkio departamentais. Smulkiųjų ūkininkų akys ypač krypo į trumpąsias maisto grandines. Amerikiečiai remia idėją, skatinančią bendruomenes palaikyti vietos žemės ūkį. Koncepcija tikrai sveikintina. Augintojai su savo produkcijos vartotojais iš anksto sudaro sutartis, jie išsiperka tam tikrą kiekį produkcijos, sumoka dalį avanso. Abiems pusėms gerai. Ūkininkas pavasarį turi apyvartinių lėšų ir drąsiai gali planuoti bei žino, kiek, ko ir kam turi užauginti. Šis pavyzdys imponavo mūsų smulkiuosius daržovių augintojus.

Lietuvaičiai Amerikoje matė susikooperavusių ūkininkų. Tiesa, jie miesto gyventojams siūlo ne tik daržoves ar uogas. Teikia viską, ką užaugina ir gamina. O tai vartotojas labai vertina, nes atvykęs į kooperatyvo parduotuvę gali visko nusipirkti.

Dalindamasi  įspūdžiais, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė akcentavo – tenykščių ūkininkų sėkmę labai įtakoja gyvenamoji vieta. Nuošalūs ūkiai vien bendruomenės prielankumu neišsilaiko, jiems reikia ieškoti kitų formų, megzti ryšius su didmenininkais, prekybos tinklais. Toks kelias, kadangi reikia patenkinti itin aukštus prekybininkų prekinės produkcijos kokybės ir paslaugų reikalavimus, kur kas sunkesnis.

Keliaujant palei rytinę JAV pakrantę ir lankantis amerikiečių ūkiuose, dėmesį atkreipė nepaprastai gražios ir sutvarkytos sodybos, kurių, kaip mūsuose, nejuosia aukštos tvoros, vejų nedarko daržai, uogakrūmiai ar vaismedžiai. Jei kur ir matėsi tvorelės, jos buvo baltos ir dekoratyvinės.

„Mes pravažiavome net atokiausius kaimus. Sodybose prioritetas suteikiamas estetikai, kuri taip pat prisideda prie produkcijos realizavimo, nes pirkėjui malonu ištrūkti iš miesto į kaimo idilę“, – lygino pašnekovė.

Daugelis itin žavėjosi keturių kartų ūkiais. Viename teko net visas keturias kartas  pamatyti. Tiesa, į tą vietovę Pensilvanijos valstijoje vyko iš arčiau pamatyti amišų ir menonitų gyvenimą. Aplankytame labai gražiame reformuotų menonitų pienininkystės ūkyje  pasveikino visi šeimininkai. Vyriausiasis skaičiavo 93-iuosius metus, vadžias savo rankose tvirtai laikė ne tik jis, bet ir septintą dešimtį užkabinęs sūnus ir jo vaikai.

Svečioje šalyje pabuvoję lietuviai pastebėjo, jog ūkininkų gretas trečioje kartoje papildo ir kartu draugėje dirba ne tik broliai, seserys, bet ir pusbroliai, marčios, žentai. Būna, kai kurie šeimos nariai iš ūkio pasitraukia, ima dirbti kitose srityse ir po kurio laiko grįžta su naujomis idėjomis ir užmojais. Ūkyje atsiranda dar viena veiklos kryptis. Kaip įmanydami amerikiečiai vilioja į ūkius atvykti  visą šeimą. Juk taip ugdomas ir būsimas pirkėjas. Vaikams įrengia labirintus, paruošia edukacines programas, kad tik tėvai čia norėtų praleisti vieną savaitgalio dieną. Išsiruošę į užmiestį, žinoma, ir apsiperka. Ūkio lankytojams pastatyti staliukai, suolai, tad galima čia pat vietoje pasidaryti pikniką ir paskanauti šviežių ką tik įsigytų produktų.

„Pavyzdžiui, vienas ūkis siūlė firmines spurgas su obuolių sidru, kitas savo gamybos ledus, dar kitas obuolių tyrės užtepėlę, kurią išdidžiai vadina obuolių sviesto užtepėle – prisiminė Z. Cironkienė. – Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo smulkmenos, tačiau jas ir mes Lietuvoje galime pritaikyti ir panaudoti savo ūkiuose“. Produkcijos kainos nesikandžiojo ir lietuviams neatrodė labai didelės.

Problemų ir JAV netrūksta

Stambieji šalies daržovių augintojai viešėdami JAV domėjosi didelių ūkių veikla. Juose taikomos technologijos iš dalies kitokios nei Lietuvoje. Pasėlių laistymui naudoja Kolorado valstijoje sukurtas purkštukines drėkinimo sistemas, kurios iš esmės skiriasi nuo mūsuose naudojamų, bulvių ūkyje pasitelkiama kur kas galingesnė derliaus nuėmimo technika, nors hektarų ir nėra ypatingai daug. Tūkstančius hektarų turintys ūkiai yra įsikūrę kitose valstijose. Lankytąsi optimaliai sutvarkytame šparaginių pupelių ūkyje, kuriame viskas mechanizuota, jis produkcija aprūpina visą rytinę pakrantę – kartu su didžiausiais megapoliais: Niujorku, Vašingtonu. Į milžiniškus ūkius įdedamos itin didelės investicijos. Vieno tokio šparaginių pupelių ūkio net visam Pabaltijui būtų per daug. Ūkis labai daug investavo į galingą prekinį paruošimą. Jo išauginamos produkcijos apimtys net per didelės, todėl ūkis sudaro sutartis su kitais ūkininkais, kurie jam išaugina derlių.

Kalbėdama apie didžiuosius Amerikos ūkius, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė palietė svajonių šalyje egzistuojančių problemų temą. Jos žodžiais, daug kas amerikiečiams pavydi, nes neva žemės ūkis gauna didelę paramą ir ten yra lengva ūkininkauti. Iš tiesų taip ir yra, tačiau visa parama atitenka tik stambiesiems ūkininkams. Nesvarbu, kokia sritis bebūtų – valstybinis pasėlių draudimas, pagalba technikai įsigyti – didžioji pyrago dalis atriekiama stambiems ūkiams. Prioritetas į visas paramas grindžiamas neginčijama logika. Jei tu generuoji didesnes pajamas, tai tavo ūkis yra jautresnis visoms gamtos negandoms, stichijoms ir nenumatytiems atvejams. Tenykščiai daržininkai dažniausiai į jokias paramas negali pretenduoti, nes jų gamybos apimčių nesulyginsi su javų, kukurūzų, sojų, pieno ar mėsos apimtimis.

Pasak direktorės, lietuvaičiai yra nepatenkinti per didele maisto saugos kontrole. Po kelionės niurzgančių, tikėtina, šiek tiek sumažėjo, nes viešint JAV sužinota, jog E. Coli infekcijos protrūkio metu, kuri buvo nustatyta, kad kilo iš romaninių salotų, visi augintojai turėjo sunaikinti savo romaninių salotų derlių, nes JAV iki šiol nėra patikimos daržovių produkcijos atsekamuno sistemos bei  jokios kompensacijos jiems nebuvo mokamos už produkcijos išėmimą iš rinkos. Europoje prieš keletą metų irgi buvo kilusi minėta infekcija, tačiau, esant produkcijos atsekamumui, derlių turėjo sunaikinti tik nedidelė dalis ūkių, o sumažėjusį daržovių pirkimą buvo galima kompensuotis jas išėmus iš rinkos ir gaati už tai paramą. „Didelė kontrolė šiuo atveju yra palanki tiek vartotojui, tiek ūkininkui, – įspūdžiais ir įgytomis žiniomis dalijosi Zofija Cironkienė. – Amerikiečiai šioje vietoje pralaimi, nes nukenčia visi. Ūkininkai net negavo jokių kompensacijų, nes jiems nepriklauso valstybės draudimas, o patiems asmeniškai draustis yra per brangu“.  

Amerikoje itin skaudžiai jaučiamas darbo jėgos stygius. Darbo rankų dar labiau pradėjo trūkti, prezidentui Donaldui Trumpui apribojus sezoninių darbininkų iš Meksikos atvykimą. Amerikiečiai žemės ūkyje nenori dirbti, ypač, jei mokama už konkrečiai padarytą darbą, tad, jei ir sutinka, už darbą reikalauja valandinio užmokesčio, kuris šalyje yra gana aukštas. Darbininkų stygius, ko gero, lems gamybos apimčių mažinimą, o tai nėra gerai, nes ūkiuose jau nemažai investuota į plėtrą.

Facebook komentarai

T Hegvita agro