Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Lygios ES išmokos? Demokratija? Nejuokaukit!

Autorius: Dr. Bernaras IVANOVAS
Bernaras Ivanovas
Bernaras Ivanovas
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvoje praėjo Prezidento rinkimai, tad pats laikas pasvarstyti apie permainas valdžioje. Pradėkime nuo to, kas valdžiai nesvarbu. Tai, visų pirma, viešasis interesas: pedagogai, ūkininkai, transportininkai ar tarnautojai bendrai. Kadangi visuomenė negeba adekvačiai ginti savo reikalų, jai skiriami retoriniai postringavimai apie vaiko pinigus ar minimalios algos didinimą kokiais 10 eurų. Na, eurų gali būti ir 15. Tai situacijos nekeičia esmės, tai yra nekeičia niekaip neorganizuotos visuomenės  depresyvumo ir apatijos.  Kitas labai įdomus dalykas, „atsineštas“ jau paties R. Karbauskio – vadovavimas ne tiesiogiai politikai, bet iš Seimo kultūros komiteto. Tai modelis, kurį mėgsta autoritariniai lyderiai. Lietuvoje, žinoma, ne sovietų laikai, tad čia kartais vyksta rinkimai ir per tris pastaruosius, R. Karbauskio gvardija rimtai pralaimėjo: jam pradėjo akivaizdžiai slysti politinis pagrindas iš po kojų, todėl dar iki G. Nausėdos inauguracijos, „valstiečių“ vedlys sugalvojo pakeisti koaliciją ir taip sustiprinti savo pašlijusią politinę padėtį.

Esminis tikslas – sukurti atsvarą savo buvusiam politiniam avatarui, S. Skverneliui. Pastarasis labai sustiprėjo, gavo palaikymą partijoje, o nesėkmė per Prezidento rinkimus jam netapo didele tragedija. Atvirkščiai: jis surinko tokį nuošimtį balsų, apie kurį ponui R. Karbauskiui belieka tik pasvajoti. Jis, kaip pamename, nelabai norėjo net savo populiarumą partijoje pasitikrinti.

Kas lieka „valstiečių“ vedliui? Ieškoti palaikymo iš dar didesnį politinį fiasko patyrusių veikėjų: vadinamųjų socialdarbiečių, darbiečių, tvarkiečių ir taip toliau. Taip ir veikia minimalioji demokratija, kai visuomenė gali tik per rinkimus daryti įtaką politiniam procesui: ji performatuoja politinę padėtį, o po to prasideda politinis cirkas, tai yra koalicijos formavimas. Kas gi tokiu atveju dabar vyksta? Dėl ko yra tariamasi? Visų pirma yra siekiama susilpninti R. Karbauskio oponentus: Vyriausybės vadovą bei Seimo pirmininką. Tuo tikslu socialdarbiečių vadas tarsi ima pretenduoti į antrą postą valstybėje.

Kitas labai įdomus dalykas yra ministerijų dalybos. Juk tai tik iliuzija, kad derybos vyksta dėl kažkokių programinių nuostatų ar strategijų. Esmė – užsitikrinti finansinių srautų kontrolę bei prieigą prie valstybės, ES lėšų (netiesioginė renta). Taip faktinis šalies vadovas sprendžia tik savo asmeninės valdžios, bet ne viešo intereso problemą. Tokioje situacijoje nei ministrai, nei Seimo vadovybė realaus politinio svorio tiesiog neturi. Ar galima tokiu atveju iš ministrų reikalauti politinės atsakomybės? Atsakymas yra ne, kadangi jie yra tik įrankis, siekiant ne deklaruojamų, bet nuo visuomenės slepiamų tikslų. Skurdas, maži pedagogų atlyginimai, prekyba mišku ir žeme, ES išmokų nelygybė, ištisai stabdomi infrastruktūros projektai ir eilė kitų problemų Lietuvoje - nesvarbu. Esminis tikslas – maksimaliai išlaikyta valdžia, neskaidrūs susitarimai bei maksimaliai nuo  politikos nušalinta visuomenė.  Lietuvos politinė kultūra pramušė eilinį dugną.

Facebook komentarai