Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

A. Macijauskas: Ar tikrai dėl viso pasaulio bėdų kalti žemdirbiai?

Autorius: Aušrys MACIJAUSKAS
Aušrys Macijauskas
Aušrys Macijauskas
Printer Friendly, PDF & Email

Pastaruoju metu vis dažniau tenka susidurti su nuomone (nuomonėmis), kad dėl visų pasaulio ir Lietuvos bėdų kaltas žemės ūkis. Glifosatai, nitratai, klimato kaita, blogas oras Palangoje – dėl visko kalti žemdirbiai, kurie tik purškia, barsto, dūmina, smirdi ir šluojasi neįsivaizduojamus pelnus.

Visa ta ūkininkus juodinanti rašliava, kuri nepagrįsta jokiais argumentais ar įrodymais, man kažkodėl asocijuojasi su ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dalyje Europos (įskaitant ir Lietuvą) populiariu teiginiu, kad dėl visų ekonominių bėdų yra kalta viena tautinė mažuma.

Prieš savaitę didieji portalai išplatino rajoninio leidinio „Alio kažkasten“ paskelbtą tekstą apie nekontroliuojamą pesticidų naudojimą. Kad skaitytojus įtikinti savo teiginiais buvo pasiremta vietinių žmonių nuomone ir netgi Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) vardu. Tačiau jau po dienos VAT paskelbė, kad šiais metais neužfiksuotas NĖ VIENAS glifosato naudojimo ne pagal taisykles atvejis, nors kontrolė yra sugriežtinta.

Prieš porą dienų aplinkos ministras (K. Mažeika) eteryje postringavo, kad be lengvųjų automobilių taršos mokesčių reiktų apmokestinti dar ir žemės ūkio techniką ir tada Lietuva taps švari. Šiek tiek glumina, kad vertinant visą į atmosferą išmetamą CO2 (o būtent dėl šio teršalo žadama uždėti mokesčius) žemės ūkis yra rikiuotės pačiame gale, o jos priekyje – sunkusis autotransportas, kurio CO2 išmetimai yra didžiausi ir sudaro daugiau nei 30 proc. Bet ministras apie tai nešneka ir nežada taršos mokesčio dėti vežėjams.

Vakar internete apsireiškė dar vienas ekspertas, kuris žino, kad dėl Baltijos jūros užterštumo kalti Lietuvos ūkininkai. Nepatingėjo žmogus ir gan ilgame poste išdėstė, kad yra girdėjęs, jog ūkininkai nepaiso ES direktyvų ir beria į dirvą visko tiek, kad „Achema“ su „Lifosa“ nespėja gaminti. Nors Lietuvoje trąšų importo ir eksporto kontrolė nėra ir nebuvo vykdoma, visi neva žino, kad žemdirbiai beria „per daug“. Neatsižvelgiama net į faktą, kad Lietuvoje vieninteliai ūkininkai kol kas yra atsakingi už ES Nitratų direktyvos vykdymą ir tik jie vieninteliai bent šiokią tokią apskaitą vykdo.

Labai daug žmonių skaitydami tokius tekstus su pritarimu linksi, gal net pagalvoja, kad būtų neprošal visai tą žemės ūkį uždrausti. Juk upės būtų švarios, oras grynas, nebūtų jokių nemalonių kvapų, gal net nebereiktų to taršos mokesčio už turimus tris automobilius mokėti.

Taip, be abejonės, kaip ir bet kokia kita veikla žemės ūkis neišvengiamai susijęs su tam tikra tarša. Įsivaizduokit, kad kiekvienas duonos kepaliukas, kiekviena stiklinė pieno, kiekvienas kiaušinis, kiekvienas kepsnio kąsnis, kiekvienas pomidoras ar agurkas kažkur, atmosferoje ar vandens telkiniuose, palieka tam tikrą pėdsaką. Negaliu paguosti net tų, kurie renkasi ekologiškus produktus. Taip, ekologiškai užaugintuose produktuose galbūt įvairių cheminių junginių pėdsakų yra mažiau, bet gamtoje paliktas pėdsakas yra didesnis, nes pagaminti tam pačiam kiekiui produkcijos be trąšų ir augalų apsaugos priemonių reikia tris kartus daugiau žemės. Ir ne tik pas mus. Jei mes gaminame ekologiškai, bet mažiau grūdų, tai kažkur atogrąžų miškuose ūkininkai kerta naujus plotus. Juos paverčia plantacijomis, nes mažinant grūdų gamybą Europoje, jie tampa brangesni ir didėja paskata naikinti miškus. Čia situacija labai panaši į tą, kuri susiklostė su elektriniais paspirtukais. Žmogus džiaugiasi, kad naudojasi iš pirmo žvilgsnio ekologiniu transportu, bet nepagalvoja, kiek teršalų buvo išmesta į gamtą kažkur Azijoje gaminant akumuliatorius, po to juos transportuojant iki Vilniaus ir dar kiek bus užteršta gamtos juos utilizuojant.

Bet gal nors oras Vilniuje tapo švaresnis? Nė velnio! Surenkant paspirtukus ir juos vėl atvežant į populiariausias pasiėmimo vietas, sunkvežimiai sudegina daugiau kuro, nei kad jo būtų sudeginta, jei vietoj paspirtuko būtų naudotas ekonomiškas nedidelis lengvasis automobilis su vidaus degimo varikliu.

Grįžkim prie žemės ūkio. Taip, ūkininkams, kaip tikiuosi ir visiems kitiems, rūpi, kad Baltija būtų švari. Todėl investuojam į naujausias technologijas, nuolat darom dirvos agrocheminius tyrimus, kad būtų galima panaudoti tiek trąšų, kiek jų iš tiesų reikia, nes, be kita ko, jos velniškai brangios.

Nuolat didinam pupinių augalų pasėlius, kuriems azotinių trąšų iš viso nereikia. Taikom pažangias sėjomainas, perkam brangią naujausių veislių sėklą, kad augalai būtų atsparūs ligoms ir kenkėjams, kad nereiktų be reikalo naudoti brangių pesticidų. Apie kiekvieną purškimą informuojam atsakingas institucijas. Palaikom glaudų ryšį su bitininkais, su kuriais bendraujam ne tik gyvai, bet ir interaktyviai interneto pagalba (jei kas nežinot, tai visi bitininkai tuoj pat gauna pranešimus apie ketinimus netoli jų bityno vykdyti darbus ir gali laiku reaguoti). Jau daugelyje ūkių technika aprūpinta azoto sensoriais ir azotinės trąšos įterpiamos tik ten, kur sensorius užfiksuoja azoto trūkumą. Jau visai ant slenksčio technologijos, kurios leis per 1/100 sekundės dalį atpažinti piktžolę ar ligą ir panaudoti reikiama preparatą tik tam konkrečiam augalui ir tik tuose keliuose kvadratiniuose centimetruose. Tokia yra žemės ūkio tikrovė ir ateitis.

Tik visi kartu sutelkę jėgas ir protus galėsime aprūpinti Lietuvos žmones sveiku, saugiu ir nebrangiu maistu. O už tai prašome tik vieno – supraskite ir įvertinkite sunkų žemdirbio darbą.

Facebook komentarai

T Hegvita agro