Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Nauja pieno perdirbimo gamykla: ar ūkininkai įžvelgia šviesesnį rytojų?

Autorius: Dainius MAKYS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Iš kaimynų atskriejusi žinia, jog Latvijos ir Estijos pieno gamintojai pradeda statyti bendrą pieno perdirbimo įmonę, sukėlė įvairių minčių tiek Lietuvos pieno perdirbėjams, tiek pieno gamintojams. Jau seniai visiems žinoma, kad mūsų šalis iš minėtų kaimynų per dieną įsiveža apie 1 000 tonų žaliavinio pieno. Tad naujojo rinkos žaidėjo atsiradimas gali ženkliai pakoreguoti šiuos srautus ir, manoma, kad Lietuvos verslo nenaudai. Be to, pieno gamyba mūsų krašte nuosekliai mažėja.

„Pienas LT“ – tinkamas pavyzdys

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis „Agroetai“ sakė, kad daryti toli žengiančias išvadas ar prielaidas dar gerokai per anksti.

„Dabar nėra žinoma nieko konkretaus: kada gamyklą pastatys ir kada ji pradės veikti, ką gamins – mes nieko nežinom, todėl galima tik filosofuoti. Juk jau, berods, prieš penkerius metus kalbėjo, kad lietuviai su latviais statys bendrą įmonę, ar dar kažkas kitas, tai gi – nieko konkretaus“, – kalbėjo E.Simonis.

Jis priminė, kad ir „Pienas LT“ taip pat buvo planuojama pastatyti labai greitai, o viskas užtruko apie 7 metus. „Kol pastatė minėtą gamyklą, kitos pieno perdirbimo įmonės pieną išsidalino ir niekas nepajuto jo stygiaus. Galvoju, kad kažkas panašaus bus ir dabar“, – sakė asociacijos vadovas.

Jis teigė, kad pieno perdirbimo gamyklos pastatus pastatyti galima gana greitai, tačiau įrangos montavimas, technologijų įdiegimas užtrunka ilgai. „Įrangos, užsakius ją pas Europos ar pasaulio gamintojus, gali tekti laukti 1,5-2 metus, nes ten yra eilės, kurios juda ne taip ir greitai. Manau, pastatyti naują pieno perdirbimo įmonę ir ją paleisti per vienerius metus yra utopija“, – tikino E. Simonis.

Perdirbėjai: kainas diktuoja rinka

Tikėtina, jog pradėjus veikti gana stambiai ir netoli esančiai pieno perdirbimo įmonei, žaliavinio pieno mūsiškiams verslininkams nusipirkti šiose šalyse būtų sunkiau, todėl didėjant konkurencijai, turėtų kilti jo supirkimo kaina. Išdėsčius šią mintį E. Simoniui, šis teigė: „Dabartinės pieno supirkimo kainos Lietuvoje yra artimos ES vidurkiui. Už 65 proc. superkamo pieno kiekio yra mokama Europinė kaina, ji, suprantama, tenka stambiesiems gamintojams, o smulkiesiems yra mokama mažesnė kaina dėl didelių pieno surinkimo kaštų“.

„Pieno centro“ direktorius tikino, kad pieno supirkimo kainos svyruoja ne nuo pokalbių, ne nuo susitarimų, o nuo pokyčių rinkose. „Agroetai“ jis sakė: „Mūsų asociacijos įmonės eksportuoja 60 proc. savo produkcijos, tad jei pasaulinėse biržose jos kainos kyla, tai kyla ir žaliavinio pieno supirkimo kaina, jei krenta – procesas yra atvirkščias“.

Tolimesnė žaliava – skalsesnė?

Tęsiant pieno supirkimo kainų temą „Agroeta“ pakalbino Latvijos pasienyje esančios Pasvalio rajono žemės ūkio bendrovės „Vaškai“ vadovą Gintarą Linkevičių.

„Mes laikome 1 500 melžiamų karvių bandą ir šiuo metu per parą pagaminame 45 tonas pieno. Sausio mėnesį mums, iš anksto nepranešę, nuo parduodamo litro pieno kainos nuėmė centą, tai galit patys paskaičiuoti, kokie tai pinigai. O neseniai, kai supirkėjai apie supirkimo kainą pranešė po mėnesio, o mūsų ji netenkino, sakau: „Grąžinkit pieną“. Bet kur tau! Tiesa, dabar šioje vietoje situacija kiek pagerėjo – supirkėjas, „Žemaitijos pienas“, apie kainą praneša prieš savaitę ar dvi“, – apie perdirbėjų savivalę kalbėjo G.Linkevičius.

„Agroeta“ paklausė: „Kodėl „Žemaitijos pienas“? Juk šalia turite modernią pieno perdirbimo įmonę „Pieno žvaigždės“. Anot pašnekovo, ši gamykla per parą gali perdirbti 1 300 tonų pieno, tačiau šiuo metu perdirba tik 300. „Aš ir pats negaliu suprasti, „Pieno žvaigždės“ nuo ūkio – praktiškai, per tvorą, bet dėl kainų negalime sutarti jau 8 metai. Jie žaliavinį pieną vežasi iš Latvijos, Estijos, nors iki mūsų vos 16 km“, – kalbėjo ŽŪB vadovas.

Kad gamykla nebankrutuoja galima spręsti ir iš to, jog ji didžiąja dalimi išlaiko LKL pirmenybėse rungtyniaujantį „Pieno žvaigždžių“ krepšinio klubą, kurio metinis biudžetas yra apie 700 000 eurų.

Konkurencijos nėra – tik susitarimai

Kalbai pakrypus apie Latvijos bei Estijos pieno perdirbėjų pradėtą statyti naują gamyklą, ŽŪB „Vaškai“ vadovas nespindėjo optimizmu: „Mano giliu įsitikinimu, visur yra susitarimai tarp pieno perdirbėjų. Juk yra kokie keturi stambiausi pieno supirkėjai, kurie susėda prie stalo ir nutaria, kaip viskas vyks. Jie nesiruošia kaimiečiams mokėti daugiau pinigų, galvoja, tegul jie ir toliau murkdosi savo darbuose. Taip būti neturėtų, čia privalu įsikišti valstybės tarnyboms, kurios užkirstų kelią tokiems susitarimams“, – nepasitenkinimą situacija reiškė G. Linkevičius, netikėdamas, kad kuri nors visuomenės informavimo priemonė nepabijos pagarsinti jo minčių.

Anot ŽŪB „Vaškai“ vadovo, šiuo metu tarp pieno perdirbėjų visiškai nėra jokios konkurencijos. „Taip dar nėra buvę – visi perdirbėjai jau labai ilgą laiką siūlo vienodą pieno supirkimo kainą. Anksčiau tai vienas, tai kitas stengdavosi pas save prisivilioti stambų pieno gamintoją, siūlydami geresnes sąlygas, o dabar jau metai laiko – visiškas štilis“, – sveika konkurencija Lietuvoje abejojo G. Linkevičius.

Pieno gamintojai nemato šviesesnio rytojaus

Galvojant, kad Lietuvoje sparčiai mažėja smulkių ir vidutinių pieno ūkių, kuriems už pieną mokama gerokai mažiau ir jų sąskaita didžiąja dalimi lobsta perdirbėjai, kyla mintis, jog perdirbėjai gan greitai privalės keisti savo pozicijas ir pasistengti gamintojus prie savęs „prisirišti“ ilgam. Kokie tai bus saitai dabar sunku pasakyti, tačiau pavyzdžių surasti jau galima.

Štai Lietuvoje plačiai žinomos Pakruojo rajono Lygumų ŽŪB vadovas Petras Ivanauskas teigia, kad kaimyninėse šalyse statoma pieno perdirbimo įmonė jam nekelia jokio susidomėjimo. „Kalbant apie pieno supirkimo kainą, man „nesivierija“ , kad ji galėtų ženkliai keistis. Mūsų bendrovė yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys, todėl į kitus pirkėjus mes nė nesižvalgom“, – „Agroetai“ sakė P. Ivanauskas.

Per parą 35 tonas pieno gaminančios bendrovės vadovas teigė, kad yra priimti įsipareigojimai, investuotos lėšos, todėl privalu laikytis taisyklių. „Laikom apie 1 400 melžiamų karvių bandą, gaminame daug pieno, todėl stabilumas mums yra labai svarbus. Dabar reikalai „Pienas LT“ gerėja, įmonė laikosi savo įsipareigojimų, kaina stabili, o ko daugiau bereikia“, – geru žodžiu savo partnerius minėjo patyręs vadovas.

Visgi apie pienininkystės  perspektyvas kalbant su pieno gamintojais nesijautė jokio optimizmo. Atrodė, jog tikėjimas šiuo žemės ūkio verslu yra kažkur pradingęs. Matyt geriausiai bendrą nuotaiką parodė Aristavos (Kėdainių r.) ŽŪB bendrovės vadovas Darius Staškus, kuris „Agroetos“ paklausė: „O ką jūs siūlot? Mes nieko negalvojam, yra kaip yra“,  ir nuo tolimesnių komentarų susilaikė.

Facebook komentarai

T Hegvita agro