Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Neįtikėtina vėliavos istorija: trispalvės kelionė į tremtį ir atgal

Autorius: Ada DVARIONAITĖ
Dalia Dyrienė saugo močiutės vatinėje antklodėje slėptą Lietuvos vėliavą. Ados DVARIONAITĖS nuotr.
Dalia Dyrienė saugo močiutės vatinėje antklodėje slėptą Lietuvos vėliavą. Ados DVARIONAITĖS nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvos kaimiški peizažai pastaraisiais metais įgyja naujų akcentų. Jie byloja apie problemas ir vertybes. Buvo žalieji kryžiai – jie liudijo apie žemdirbių siekius, valdžios neišpildytus pažadus. Prie daugelio sodybų, miestelių gyventojų kiemuose plaikstosi Lietuvos vėliavos. Ne tik valstybinės, ne tik per šventes. Plevėsuoja istorinės valstybės vėliavos. Ženklas, kad ten gyvena brandus savo šalies pilietis – taip norisi manyti. 

Dalia Dyrienė, gyvenanti Salamiestyje (Kupiškio r.), žemaitė, įsikūrusi šiaurės rytų Aukštaitijoje, savo namų kieme jau kelerius metus laiko stovą su nuolat iškelta Lietuvos istorine vėliava. Per valstybines šventes ją pakeičia trispalve.

„Seniai su vyru pasvajodavom, kad reikia turėti kieme vėliavą, tik per darbus laiko vis nebuvo, vis ūkio darbai, vis kuo nors užimti. Po jo mirties pagaliau prisiruošiau tą mintį įgyvendinti, dabar esu rami. Įvykdžiau ir savo širdies priesaką giminei, seneliams“, – taip sako ūkininkė, smetoniškos Lietuvos ūkininkų vaikaitė, gimusi Sibiro tremtyje, dabar su sūnumi tęsianti ūkininkavimo tradiciją.

Lietuviška vėliava D.Dyrienei yra brangi vertybė, nes susijusi su unikalia istorija, senelių ir tėvų gyvenimais. D.Dyrienė atnešė parodyti seną trispalvę, pablukusį lino audinį. Jam gali būti arti aštuoniasdešimties metų. Vėliava kartu su močiute ir mama buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, laimingai Lietuvon sugrįžo. Niekas apie tai nežinojo, išskyrus močiutę ir senelį.

„Močiutė įsiuvo vėliavą į vatinės antklodės vidų, naktį darbavosi. Jau buvo pokario laikai, vyko tremtys. Senelis tos antklodės niekam neduodavo, saugojo, tik vėliau paaiškėjo, kodėl. Daug metų šeimoje niekas apie tai nežinojo, tik kai grįžo šeima Lietuvon 1958 metais, gerokai vėliau papasakojo ir ištraukė iš anklodės vėliavą-keliauninkę.

„Kokia turėjo būti brangi ta vėliava, kokia svarbi, kad taip rizikavo paprasti kaimo žmonės, sodinami į lagerius, tremiami“, – sako dabar D.Dyrienė‚ atidžiai sauganti giminės relikviją.

Taip vėliavą, kaip maldaknygę, tremtin vežėsi drąsūs žemaičiai Emilija ir Antanas Malūkai nuo Mosėdžio, Skuodo rajono Daukšių kaimo. Sulaukę atgimusios laisvos Lietuvos jų ainiai tėvynės istoriją dabar suvokia kaip savo asmeniškąją ir brangina kaip tėvų atminimą.

Facebook komentarai