Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Nuomonės formuotojas pristato naują agrosektoriaus realybę

Autorius: Agroeta
Vytauto Didžiojo  universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA)  magistrantą Igną Koženiauską šiandien galima vadinti savo sektoriaus ambasadoriumi.
Vytauto Didžiojo  universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA)  magistrantą Igną Koženiauską šiandien galima vadinti savo sektoriaus ambasadoriumi.
Printer Friendly, PDF & Email

Tinklaraštininkai socialiniuose tinkluose šiuo metu pateikia pačių įvairiausių receptų,  galinčių organizmą pakutenti nauja adrenalino doze. Ir tai jau ne tik vėją greičiu lenkiantys automobiliai ar motociklai, bet ir profesionaliai valdoma šiuolaikiška žemės ūkio technika.  Būtent tokį, ne vieną tūkstantį sekėjų turintį tinklaraštininką, Vytauto Didžiojo  universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA)  magistrantą Igną Koženiauską šiandien galėtume pelnytai vadinti savo sektoriaus ambasadoriumi, skeptikams youtube video platformoje pristatančiu naują Lietuvos agroverslo realybę.

Į priekį žengia septynmyliais žingsniais

VDU ŽŪA Žemės ūkio inžinerijos fakultete magistrinį darbą ką tik  sėkmingai apsigynęs  Ignas Koženiauskas skaičiuoja, kad per šešerius jo studijų metus – ketverius agronomijos bakalauro ir dvejus inžinerijos ir vadybos  magistrantūros – mūsų žemės ūkis septynmyliais žingsniais nužingsniavo toli į priekį inovacijomis, technologijomis ir nauju požiūriu į tvarumą. Savo vaizdo įrašuose Ignas ne tik atskleidžia šalies laukuose dirbančios šiuolaikiškos žemės ūkio technikos galimybes, bet ir, pavyzdžiui, ražienose ieško modernia sėjamąja į dirvą įterptų sėklų. Ir tai vyksta ne todėl, kad ūkininkas tiesiai į ražienas sėklas subėrė neapgalvotai. Igno teigimu, tai  – labai nauja, tiksliau tariant, istorijos spirale vėl sugrįžusi bei patobulinta sena lietuviška technologija! Jaunasis ūkininkas sekėjams kalba ir apie tai, kokia privilegija 21 a. žmogui nuolat būti  gamtoje, neturėti kitų viršininkų išskyrus Dangų, matyti laukuose šokančias gerves, kas Vakarų Europos gyventojui šiandien prilygtų stebuklui, ir niekada darbe nejausti monotonijos.

Universitetinės žinios tampa būtinybe

Įprasta, kad paklausias studijų programas VDU ŽŪA pasirinkę studentai jau antrame kurse yra išgraibstomi darbdavių. Ignas pasakoja, kad jis savo „darbovietėje“ net ir užaugo, nes tai jo tėčio Gražvydo Koženiausko 370 ha augalininkystės ūkis Kauno r., kuriame pastaraisiais metais stengiamasi sujungti praktinę tėčio patirtį ir naujausias paties Igno akademines žinias.

„Dabartinis ūkininkas yra tarsi žmogus – orkestras, nes jis kasdien privalo operatyviai priimti keliolika visiškai skirtingų sričių sprendimų. Kadangi seniai žinojau, jog savo ateitį siesiu su veikla agroversle, reikalingų žinių bagažą, manau, susikomplektavau sėkmingai. Agronomijos dalykų mokiausi tam, kad pats išmanyčiau augalų fiziologijos dėsnius, dirvožemyje vykstančius procesus, nes priešingu atveju tektų pasikliauti tik kitų žmonių kompetencija. O studijuodamas inžinerijos magistrantūroje tapau ir tyrėju, gebančiu ekonomiškai pagrįsti priimamus vienokius ar kitokius technologinius sprendimus“,  – būtinybę ūkininkui įgyti universitetinį išsilavinimą argumentuoja pašnekovas, pastebėdamas, kad jo paties studijos bei jų metu atliktas tyrimas baigiamajam magistro darbui anksčiau šeimos ūkyje taikytas technologijas verčia iš pamatų.

Inovacijos įprastą ūkininkavimą verčia iš pamatų

Pasak I. Koženiausko, vyresnioji mūsų ūkininkų karta buvo įpratusi daug ir sunkiai dirbti. Ją perkalbėti sudėtinga, nes esą „ariau ir arsiu“.  O jaunimas nori turėti laisvalaikio ir jį turiningai leisti, o ne skęsti vien darbuose, juolab kad mokslas šiuo metu jau siūlo gerokai pažangesnių sprendimų.

Tradiciškai dirbant dirva pirmiausia turi būti suarta plūgu, po to vieną du kartus kultivuojama, ir tik tada vyksta sėja, t. y. atliekamos keturios skirtingos operacijos. Perėjus prie supaprastinto žemės dirbimo dirva  be reikalo nejudinama ir nevartoma, taip saugant jos tvarumą bei sutaupant laiko bei kaštų.

Porą sezonų Koženiauskai taikė juostinio žemės dirbimo technologiją, o  šiuo metu ūkyje pereita prie tiesioginės sėjos,  kuomet sėjama tiesiai į ražienas.

„Juk gamtoje taip sutverta, kad sėkloms niekas dirvos neruošia, o daigas vis tiek išdygsta. Mes specialia sėjamąja sėkloms tik padedame atsidurti palankiausiame gylyje –  rapsams 1-2 cm, kviečiams 3 cm, pupoms 8 cm.

Vieną hektarą įdirbti tradiciniu būdu (paruošti dirvą ir pasėti) užtrukdavo apie 2 val. Dabar tam pakanka 30 min. Paradoksas –  mažiau dirbdami iš kiekvieno hektaro dar ir sutaupome 100 Eur, nes sumažėjo kaštai degalams,  darbuotojų atlyginimams bei technikos amortizacija“, –supaprastinto žemės dirbimo privalumus vardija pašnekovas, neabejojantis, kad norėdamas būti konkurencingas ir žingsniu priekyje, privalai išmokti kokybišką derlių išauginti kuo mažesniais kaštais.

Žalia šviesa karjerai visiems, ką „veža“ pokyčiai

Paklaustas, ar intensyvi žemės ūkio gamyba, kurioje naudojami cheminiai preparatai, suderinama su Europos žaliuoju kursu, Ignas teigia, jog tikrai taip, jei ūkininkas dirba atsakingai ir supranta gyvosios gamtos dėsnius. Pasak jaunojo ūkininko,  toks žmogus savo pasėlių niekada nepurkš dieną, kuomet laukuose skraido bitės, labai atsargiai naudos glifosatus. Tačiau Ignas teigia pats netgi nepažįstantis nė vieno jauno amžiaus ūkininko, kuris elgtųsi priešingai. Siekį 25 proc. šalies žemės ūkio naudmenų  artimu laikotarpiu paversti ekologiškai dirbamais plotais, I. Koženiauskas vertina rezervuotai. Pasak jo, tai įgyvendinti įmanoma, tačiau produkcijos kaina eiliniam vartotojui taptų sunkiai įkandama,  nes ekologiniame ūkyje derliai gerokai mažesni, o mechaninio žemės dirbimo operacijų daug daugiau.

Tačiau, pasak Igno, yra daug įvairių kitų būdų, kaip ūkininkas gali prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo ir ekosistemų išsaugojimo. Paprasčiausi jų – preciziškas cheminių preparatų naudojimas, kad šie nepatektų į vandens telkinius, bei tam tikrų tarpinių pasėlių, purinančių ir gerinančių dirvožemį, auginimas.

„Žemės ūkio krypties studijas šiandien raginčiau rinktis ne tik tiems  jauniems žmonėms, kurių tėvai yra ūkininkai. Sukdamasis agroversle pastebiu, kad praktiškai visose mūsų įmonėse trūksta kompetentingų, naujausias technologijas išmanančių specialistų. Todėl karjerą agrosektoriuje tikrai gali padaryti kiekvienas, kurį „veža“ naujovės“, – neabejoja I. Koženiauskas, prisipažįstantis, kad jį labai džiugina pastaruoju metu suaktyvėjęs žmonių noras keltis gyventi į kaimą, tačiau su tam tikra sąlyga. „Problema tai, kad miestiečius netrukus ima piktinti burzgiantys traktoriai, sklindantys  nemalonūs  kvapai, be kurių žemės ūkis, deja, neįmanomas. Todėl raginčiau perimti aukštais estetikos standartais garsėjančios Prancūzijos modelį  – ten teisės aktais įtvirtinta, kad yra privalu saugoti ir gerbti kaimo autentiką su visais jos kvapais ir garsais“, – reziumuoja I. Koženiauskas.

VDU Žemės ūkio akademijos informacija

Facebook komentarai