Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Pašalpos nenori – pragyvena iš savo nedidelio ūkelio

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Edita savos žemės neturi, naudojasi šeimos turtu: jų nuosavybė 12 hektarų žemės. „Turiu karvukių, daug paukščių“, – pasakoja ji.
Edita savos žemės neturi, naudojasi šeimos turtu: jų nuosavybė 12 hektarų žemės. „Turiu karvukių, daug paukščių“, – pasakoja ji.
Printer Friendly, PDF & Email

Edita Stanionytė-Kučinskienė apsukusi ratą, pagyvenusi Raudondvaryje, vėl sugrįžo gimtinėn, į Naująją Kirsną Lazdijų rajone.

Edita sau griežta: jokių pašalpų iš valstybės ji neprašo. „Man nereikia, kad mane vaikytų apie kampus. Aš pati riktuoju savo darbus“, – aiškina ji. Anot jos, už pašalpą reiktų atidirbti, o ji juk savo nedideliame ūkelyje darbo per akis turi. „Aš galiu ir pati užsidirbti“, – tikina ji. Savąjį ūkelį Edita vadina paprastai: „Visko po biškį“.

Moškė ir Bučkė išlaiko ir šeimininkę, ir visą ūkį

Edita savos žemės neturi, naudojasi šeimos turtu: jų nuosavybė 12 hektarų žemės. „Turiu karvukių, daug paukščių“, – pasakoja ji. Karves Moškę ir Bučkę ji palepina duona, tad šios tik nuėjus, pirmiausia kišenes patikrina – uodžia. Anot Editos, gyvulėliai tokio skanėsto užsitarnavo, mat jos ir ją, ir visą jos ūkį išlaiko.

„Karvukės visą ūkį išmaitina ir dar man užtenka“, – tikina ji. Ūkininkė nesupranta, kaip žmonės sako, kad karvės neapsimoka laikyti – apsimoka ir dar kaip.

Spangė tik ką gimusi telyčaitė – taip pat liks ūkyje, neparduos.

„Į pieninę už 16 euro centų neduodu pieno, darau sūrius, sviestą“, – pasakoja ji. Draugai, pažįstami atvažiuoja ir iš namų išsiveža visus Editos gaminius. Miestiečiai itin vertina kaimišką maistą.

„Net iš Kauno atvažiuoja ir išsiveža. Prispaudžiu kokia 10 sūrių, 10 kilogramų sviesto suruošiu – viską išsiveža. Gal jie ten pasidalija? Dar kiaušinius ir tuos atiduodu“, – tikina ji. Kasdien šeimininkė iš gūžtų surenka apie pusšimtį kiaušinių.

Bet darbo juk daug? „Tai ar geriau, kad aš gausiu pašalpos kokia 120 eurų ir eisiu atidirbinėti valandų, už centukus pieną atiduodama, ar sūrių, sviesto padarysiu?“ – klausia ji.

O darbo daugiausia ūkelyje – nuo ryto iki vakaro, kai ravėjimo metas. Dabar jau laisviau. „Česnakus vėl reikia ravėti, bet, sakau, jau nevargsiu, tuoj kasti reikės, tik kad prie namų, po langais, tai lyg ir negražu žolėti“, – prisipažįsta ji. Pasakoja, kad bulves geriausia išravi žąsys, mat joms bulvojai, matyt, neskanu, tad sulesa tik žoles.

Iš jos ūkelio miestan iškeliauja ir žąsys, ir antys. „Ir dabar jau pusė žąsų užprašytos Kalėdoms, o jos dar net neužaugę. Apie 30 ančių bus“, – sako šeimininkė. Anot jos, iki 6- 8 kilogramų žąsys užauga. „Už žąsį miestiečiai moka 40- 50 eurų ir nė nesako, kad brangu net nesideri“, – tikina ji.

Prekiauja ji ir turguje: sviestu, sūriais, pasikasa ir jau nuveža žieminių česnakų. „Didelė galvutė česnako – euras, – sako ji klausdama. –  Ir kam gi man tos pašalpos prašyti?“

Ir kaime galima gyventi labai gerai- tik šiokia tokia pagalba ne pro šalį būtų

Iš Editos daržų miestiečiai išsiveža ir bulves, ir burokėlius, ir kopūstus. „Nedaug mano: gal pusę tūkstančio kopūstų daigų pasodinau“, – tarsteli ji. Miestiečiai kopūstus perka rauginimui. „Maišas 10-12 eurų. O kas čia yra? Dešimt galvų įmetei ir maišas“, – kraipo galva ji.

„Pusę hektaro bulvių „užvariau“, – pasisako ūkininkė.  

Anot jos, pavasarį jos šiltnamyje galima surasti, ko tik širdis geidžia: ir porų, ir moliūgų, ir cukinijų, ir kalafiorų, ir brokolių daigų. „Ko norėsi  – to gausi“, – taip sako pati šeimininkė.

Šiltnamyje auginami ne tik daržovių daigai, bet ir gėlės. Gėlės  – jos silpnybė: iš sėklyčių užaugina ir daugiametes, ir vienmetes gėles. „Aną dieną laistau gėles, o kaimynė rėkia, kad eičiau kopūstų laistyti. O aš jai sakau, kad kopūstų ir prekybos centre nusipirksiu, jei neužaugs, o gėlės gražu“, – juokiasi pasakodama ji.

Sėja Edita ir javų  – savo paukštynui. Žirnius, kukurūzus perka.

Tiesa, ji dar ir paeksperimentuoja:  iš sėklų svarainius augina  – pilna didžiulė lysvė dar vos kelių centimetrų augalėlių, iš kaimyno parsineštų dekoratyvinių medelių šakų, mano, išaugins šaknis  – pasisodins. Apie augalus: ji skaito, domisi. „Daugiausia iš knygų sužinau, na, ir internete panaršau“, – prisipažįsta ji.  

Tiesa, žiemą, kai jau laiko atsiranda ir tereikia tik karvukes pasimelžti, vištas kokį kartą palesinti  – tada Edita kepa grybukus, riešutukus, voveraites. „Bet tik žiemą, vasarą nėra kada“, – sako pašnekovė.

„Jei ne viena, kažkas padėtų, tai ir kaime gali gyventi labai gerai“, – tikina ji.

Sūrį mėgsta ir Šerifas ir visa kudakuojanti, kvaksinti „bendrija“

 „Šiemet jau kokia tūkstantį išperinau“, – sako ji rodydama iš inkubatoriaus tik ką išimtus viščiukus.

Editos paukštyne apie pusantro šimto kudakuojančių, girgsinčių, kvaksinčių įvairių veislių gražuolių. „Žiemą perinti viščiukai, jau vištaitės, kiaušinius pradėjo dėti“, – sako ji pridurdama, kad senąsias vištas išpardavusi, pasiliks jaunas, kad ir žiemą gūžtos kiaušinių būtų pilnos.

Jos paukštyne pririštas šuo Šerifas. Kartu su juo vaikšto vištos, antys. „Pavogė mano 10 ančių ir dar vištų, gaidį. Juokavo, kad antys gal išplaukė prie namų esančiu kanalu. Dabar jos paukščiai, kartu su šuneliu, iš prieglaudos parvežtu, gyvena“, – pasakoja ji visus vaišindama sūriu. Sako, negaila. O sūrį, pasirodo, mėgsta visi: ir šuo Šerifas, ir vištos, ir antys.

Turi ir svajonių Edita: norėtų kiekvienai paukščių veislei atskirus namelius pastatyti.

Kai pavargsta, ima meškerę į rankas

„Žinok, kartais aš jau pavargstu“, – prisipažįsta ji. Tada ima meškerę į rankas...

Edita  – užkietėjusi žvejė. Jos žvejybos įrangos ne vienas žvejys pavydi. „Kam papuošalai, o man meškerės“, – šypsosi kalbėdama ji. Ir kaip gi žvejės nepaklausti apie jos sugautą didžiausią laimikį? „Keturių kilogramų- karšis, trijų su puse  – lynas“, – pasisako Edita.

Facebook komentarai