Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Paviliojo molis ir Jūžintai

Autorius: Gimtasis Rokiškis
Aušrą Marcinkevičienę epizodiniai apsilankymai pas giminaičius atvedė į Jūžintus. Autorės nuotr.
Aušrą Marcinkevičienę epizodiniai apsilankymai pas giminaičius atvedė į Jūžintus. Autorės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Vilma Bičiūnaitė

Didmiesčiuose gyvenusią Aušrą Marcinkevičienę epizodiniai apsilankymai pas giminaičius atvedė į Jūžintus. Čia ji įsikūrė ir jaučiasi geriau nei kur kitur. Ne tik įsikūrė, bet ir stiprina menininkų gretas.

Kur byrėjo grūdai, dabar lipdoma iš molio

Kartais iš pušies, ošiančios kitapus pastato, šiferio lakštais dengtu samanotu stogu nusileidžia voverė ir liuokteli į didžiulį vešlų lazdyną riešutauti. Jai svetima žmonių draugija, tad retkarčiais pašnypščia, bet paskui nebekreipia dėmesio.

Šimtmetį skaičiuojančios sodybos ūkinio pastato vienoje dalyje, kurioje buvusieji šeimininkai tikriausiai laikė grūdus, dabar karaliauja ryškių spalvų keramika. Tai Aušros dirbtuvės. Jas susitvarkė kartu su vyru. Senuose rąstuose atsiradę plyšiai užkamšyti miško samanomis, aptvarkytos grindys.

Teko pakeisti lubų lentas, tačiau iš klėties  niekur neišėjo ankstesniųjų šeimininkų palikti „kuparai“, kubilai, senoviniai stalai ir suolai. Pasak Aušros, tokią jų ekspoziciją sugalvojo vyras. Slenksčio akmenys irgi liko gulėti senoje vietoje.

Vieninteliai civilizacijos ženklai – elektra, malkomis kūrenama krosnelė, vėjo neperpučiamas langas ir, žinoma, darbo įrankiai – ryškių spalvų glazūrų paletė, įvairios tūtelės ir tai, ko prisireikia lipdant iš molio. Tik degimo krosnis įkurdinta gyvenamajame name. Ji neseniai įsigyta, todėl keramikė su ja dar nelabai „susikalba“.

Nuo maisto gamybos – prie puošybos

Aušra – vilnietė. Kažkada su pirmuoju vyru, kuris buvo susijęs su žirgų sportu,  turėjo vienkiemį šalia Kernavės, o jame – žirgų. Kai vyrą nugalėjo liga, moteris grįžo  į Vilnių prie ankstesnio dietologės, patiekalų virėjos darbo ir dirbo nuo skambučio iki skambučio. Tačiau nesijautė laiminga ir vis galvojo, ar galėtų kažkuo kitu užsiimti, pakeisti veiklą.

Nepatiko ir gamybos vedėjos pareigos. Bėgdama nuo rutinos, ji pradėjo kiekvieną patiekalą puošti. Tai ją patraukė į karvingą – daržovių ir vaisių pjaustinėjimo meną. „Užsikabinau panašiai dvejiems metams. Savaitgaliui nusipirkdavau arbūzą, moliūgą ar papają ir droždavau. Atsirado klientų, pasipylė užsakymai vestuvėms, jubiliejams“, – sakė Aušra.

Tačiau pradėjo slėgti tai, kad nesulaukdavo žmonių grįžtamosios reakcijos. Be to, meniškai išpjaustyto vaisiaus ar daržovės gyvavimas tebūdavo trumpalaikis.  Paskutinis lašas į kantrybės taurę buvo toks nutikimas. Aušra tris dienas geometriškai projektavo, kaip ant vestuvėms skirto arbūzo turi atrodyti išpjaustyti žiedai ir kt.

Ji pasakoja: „Išpjausčiau. Atvažiuoja jaunasis, deda pinigėlį ant stalo. Aš jo klausiu, ar gerai. „Taigi gerai gerai, ponia, ar aš jums ką sakau…“ Tarsi to būtų maža, prasitarė, jog tą arbūzą automobilyje vežiosis visą dieną, nes vestuvės vyks sodyboje. O Dieve! Jis toks trapus!“

Tačiau pjaustymo meno dar nemetė, kol kartą mugėje nesutiko savo pusseserių keramikių, jūžintiškių Linos ir Eglės. Jos, pasivadinusios „Molio sesėmis“  (po šiuo pseudonimu slepiasi ir trečia sesuo – Vaiva), prekiavo spalvingais indais ir smulkmenomis.

„Karvingas“ iš molio nepavyko

„Tuomet nusipirkau iš Linos puodelį, ir kažkas mane tarsi užhipnotizavo“, – prisiminė Aušra.

Vėliau sekė klausimai, ar įmanoma ką nors pjaustyti iš molio? Trumpalaikės daržovės mažiau beviliojo, nes jas privaloma iškart realizuoti, o su molio dirbiniais visai kitaip. Pusseserės patarė pabandyti. „Netrukus atvažiavau į svečius. Pasiėmiau molio gabalą, bandžiau išpjaustyti rožę – nepavyko. Parodė, kaip lipdo katinėlį… Man davė nulipdyti šuniuką. O dieve, koks baisus išėjo… Aš labai dėkinga Skardžių šeimai ir kiekvienam atskirai. Eglė tiesiog tempė mane už ausų ir ragino nusiglazūruoti tai, ką nulipdžiau. Vėliau sesės patikėjo glazūruoti paprastesnius jų lipdinius, parodė, kaip daryti puodelį“, – emocingai pasakojo keramikė.

Pirks ar ne?

Laikui bėgant, Aušra sukaupė „savo keletą baisių darbų“ ir išdrįso jais prekiauti mugėje. Žinoma, atsistojo šalia giminaičių. Nežino, ar iš gailesčio, ar dėl to, kad tikrai matėsi, jog tai rankų darbas, vieną lipdinį nupirko švedė. Katinas, iš kurio šaipėsi pusseserės, irgi rado šeimininkę.

Toks nepaaiškinamas kelių daiktų įsigijimas nuteikė optimistiškai ir Aušra, žiūrėdama į pusseseres, išsikeldavo tikslą lipdyti tai, kas jai sekasi sunkiausiai, pavyzdžiui, dėžutes. Teko pereiti keletą etapų: ištverti tai, kad žvilgtelėję į Aušros lipdinius, praeiviai sustodavo prie Linos, vėliau smagu darydavosi todėl, kad ir jos darbus pradėjo apžiūrinėti. „Vadinasi, esu įdomi“, – padarė išvadą.

Ilgainiui  įsivažiavo taip, kad paliko darbą sostinėje. Žinoma, iki tokio žingsnio teko pergalvoti, ar apsimokės užsiimti keramika, ar verta pirkti degimo krosnį ir pan. Asmeninių aplinkybių vedama persikėlė į Kauną, tačiau ten įkurti dirbtuves – neįmanoma misija.

Mintyse į erdves pasiuntusi „užsakymą“, kad reikia būsto, netikėtai sulaukė tetos pasiūlymo pasiieškoti vietos Jūžintuose. Taip ir įvyko. Dabar Aušrai priklauso šimtametė sodyba ir kampelis ošiančio pušyno su žemuogių lopinėliais. Pievelėje pėdos panyra į samanas, o kalvotos vietovės apačioje – pelkė. Iš jos atsliūkina ežiukų, gyvena usūriniai šunys.

Kaimo trauka

Anksčiau Aušra tik retkarčiais iš didmiesčių atlėkdavo į Jūžintus, o dabar juose praleidžia beveik visą laiką. Į klausimą, kuo save laiko – didmiesčio gyventoja ar jūžintiške – atsako: „Apie tai negalvojau, bet kuo toliau, tuo labiau traukia Jūžintai. Mieste gera, bet tik trumpam.“ Susisiekti su didmiesčiais padeda ekonomiškas automobilis ir, pasak moters, tik laiko klausimas, kiek dar užtruks lietuvaičiams suvokti gyvenimo kaime privalumus. Taigi trumpos viešnagės virto nuolatiniu gyvenimu.

Galvojo, užteks juodų ir baltų, bet pasirinko kitokias

Gamta Aušrai nesvetima, net savo paskyrą internete pavadino „Molyne“.  Kadaise visos vasaros prabėgo pas senelius Joniškio rajone, Žagarėje. Vėliau pomėgiu tapo karvingas, o ir dabar kurtoje keramikoje dominuoja augalija – pievos, uogos, gėlės…

Pradėjusi dirbti ji sau sakiusi, jog lipdiniai būsią subtilūs (juoda–balta), tik renkantis glazūras toptelėjo į galvą, kad ieško būtent ryškių. Ryškūs ir „Molio sesių“ spalvų deriniai, tačiau Aušra labiau mėgsta violetinius atspalvius. Spalvomis tviskantys dirbtuvėse išrikiuoti puodeliai, vazos, lėkštutės, muilinės, cukrinės, saldaininės laukia mugių, parodų ir naujų šeimininkų.

Nepakluso pieštukas, bet paklūsta molis

Jau eina treti metai, kaip Aušra užsiima keramika. Iš šios veiklos ji išgyvena. Yra labai savikritiška ir stengiasi viską atlikti gerai, todėl atskleidžia: kai lipdiniai tapo perkami, dažnai pagalvoja, kodėl žmonės įsigydavo jos pirmuosius darbus? Ar tik ne todėl, kad juose jausdavosi mažiau profesionalumo?

Apie nueitą etapą pasakoja su šypsena: „Pusseserės atkentėjo mane. Esu Skardžių mokinė, ypač Linos. Pirmuosius puodelius lipdžiau žiūrėdama į ją. Anksčiau jokio reikalo su menu neturėjau, net piešiau baisiai. Netgi karvingo technikos ėmiausi tik perkaičiusi meistrės nuomonę, kad nebūtina mokėti piešti. Bet labai traukdavo menininkų istorijos, pavyzdžiui, Pikaso…“

Facebook komentarai