Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Pienininkė iš Lazdijų r.: nėra nei minties, nei noro palikti kaimą

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Rasa Šimkuvienė sako, kad iš kaimo niekada nekilo mintis išvykti, nebuvo ir noro.
Rasa Šimkuvienė sako, kad iš kaimo niekada nekilo mintis išvykti, nebuvo ir noro.
Printer Friendly, PDF & Email

Rasą Šimkuvienę iš Klepočių kaimo (Lazdijų rajonas) galima vadinti viena drąsiausių moterų Lazdijų krašte. Ji nebijo patyrusių artojų, ima į rankas plūgą ir aria – arė ir šiemet „Pirmosios vagos“ šventėje Veisiejuose.

„Moku arti su arkliu. Nė kiek nebaisu su vyrais artojais. Amžiną atilsį tėvukas visada laikė arklius, pats ir kaustė, tad ir aš išmokau arti. Kada pirmąkart pabandžiau arti, jau ir pati neatsimenu. Sakyčiau, paauglystėje pamėginau. Dabar jau sėdu už traktoriaus vairo, jei prireikia“, – sako ji.

Rasa sako, kad iš kaimo niekada nekilo mintis išvykti, nebuvo ir noro. „Ne, ne, baikit, niekad į miestą nenorėjau“, – patvirtina ji. Nevietinė, iš Jurbarko rajono, Skardinės kaimo, atitekėjo į Dzūkiją.

Su vyru Albertu turi mišrų ūkį. Galvijų 23, iš jų 7 melžiamos karvės. Jų valdos daugiau kaip 30 hektarų žemės: sėja, šienauja.

„Karvukės pievose, jau ir pieno padaugino“, – pasidžiaugia ūkininkė. Sako, kad ne visas melžia. „Keturias melžiu, kitos traukinamos, užtrūkusios“, – ūkininkams suprantamais terminais kalba ji.

Melžia ir rankomis, ir melžimo aparatais. „Jei rankomis, tai melžiame dviese. Bet ir melžimo aparatais melžiame. Visaip“, – sako ūkininkė. Jei vienai visas pamelžt, tai ar rankos atlaikytų? „Dar iki šiol laikė, dar laikys“, – optimistiškai nusiteikusi ji.

Ūkininkai skundžiasi, kad už pieną mažai moka? „O ką daryt? Auginam“, – ir klausia, ir atsako ji.  Pasakoja, kad ir sūrių pasislegia, ir varškės pasigamina, sviesto susimuša, ir grietinės savo turi – visko pasidaro. „Anksčiau darydavau ir saldaus pieno sūrius, dabar jau tik varškės. Varškės labiau mėgsta. Darau, kaip mama darė“, – sako ji.

Ūkį paveldėti, ko gero, bus kam? „Užauginome dvi dukras. Vienas anūkas domisi, nori labai traktoriumi važiuoti. Manau, kad bus kam perimti ūkį“, – įsitikinusi ūkio šeimininkė.

Laisvalaikiu Rasa panyra į gėlių pasaulį. „Savo gėlynuose laiką leidžiu“, – tarsteli ji. Sako, kad visos gėlės jai gražios, mylimiausia – rožė.

Neslepia, kad jei ūkyje auginami gyvuliai, tai laisvo laiko nelabai ir yra. „Jei vaikai išleidžia, tai galime kažkur išvažiuoti“, – sako ji.

Dabar bulves sodina. „Neskubu. Vieni ravi, o mano dar tik dygsta ir užauga visada“, – šypsosi ji. Padarys vagutes, tai ir daržovių sodins, šiltnamyje jau pomidorų daigai pasodinti, vieni lyg truputį šalčio gavo. „Šaltas pavasaris ypač šalta naktimis. Bet derliaus tikrai užteks“, – patikina ji.

Pavasaris, todėl darbas darbą gena. O žiemą gal mažiau darbo ūkyje? „Na, kažin? Reikia ir pašert, ir numėžt“, – darbus vardija šeimininkė.

O paklausta, ar ars pirmąją vagą kitais metais, sako, kad taip, mat tai jau tapo jos pomėgiu. „Menu, kad vienais metais buvome dvi moterys, kurios arėme. Dabar jau aš viena“, – sako ji.

Facebook komentarai

a

a