Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Šienapjūtė: žolės daug, bet jos nereikia

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Ūkininkai, kuriems neretai pritrūkdavo žolės, šiemet džiaugiasi – žaliosios masės užderėjo itin gausiai.
Ūkininkai, kuriems neretai pritrūkdavo žolės, šiemet džiaugiasi – žaliosios masės užderėjo itin gausiai.
Printer Friendly, PDF & Email

Šienapjūtė Lietuvoje kaip reikiant įsismarkavo. Ūkininkai, kuriems neretai pritrūkdavo žolės, šiemet džiaugiasi – žaliosios masės užderėjo itin gausiai.

Štai Skuodo r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Kazimieras Jucevičius sako, kad nors šienapjūtė jų krašte prasidėjo tik praeitą savaitę, ūkininkai šiuose darbuose gerokai pažengė į priekį.

„Skuodo rajone vyrauja ne per dideli pienininkystės šeimos ūkiai ir dar visai neseniai pagal laikomų galvijų skaičių mes buvome 5-7 vietoje visoje šalyje“, – kalbėjo K. Jucevičius. Anot pašnekovo, žolė šiemet užaugo vešli, todėl skuodiškiai tikrai apsirūpins šienainiu bei silosu.

Anykščių r. ūkininkas Žilvinas Augustinavičius taip pat džiaugisdi gerai užderėjusiais žolynais.

„Nors mūsų krašte gyvulininkystė nėra vyraujanti žemės ūkio šaka, tačiau nemaža dalis ūkininkų laiko karves ir mėsinius galvijus“, – sakė Ž. Augustinavičius, primindamas, kad neteisūs tie, kurie galvoja, kad Anykščiai – smėlynų kraštas.

„Pas mus daugiausiai priemolio ir molio dirvų, todėl čia stipriausi ūkiai – augalininkystės“, – aiškino ūkininkų vedlys.

Alytaus r. ūkininkas Marius Gudaitis sako, kad Dzūkijoje šienapjūtė jau eina link pabaigos, nors dėl šaltoko pavasario su pradžia kiek pavėluota.

„Šiemet pašaro žiemai buvo galima prigaminti labai daug, tačiau kitas klausimas, ar jo reikia?“, – teigė M. Gudaitis. Pasak ūkininko, anksčiau dalis žemdirbių vertėsi pašarų gamyba bei pardavimu, tačiau praėjusį sezoną pertekliniais tapo tiek šienainis, tiek šienas ar silosas.

„Gyvulių Lietuvoje akivaizdžiai mažėja, todėl ir pašarų reikia mažiau“, – konstatavo M. Gudaitis.

Apie mažėjantį norą užsiimti gyvulininkyste kalbėjo ir Kretingos r. ūkininkas Antanas Stonkus.

„Mūsų krašte gyvulininkų liko labai nedaug, žinoma, dar kažkas augina avis ar triušius, bet jiems pašarų reikia nedaug“, – gražia žemaitiška tarme dėstė A. Stonkus.

Pasak pašnekovo, gyvulininkystės sunykimą lėmė istorinės priežastys.

„Gyvulius išpjovėme, ryšius su svarbiais prekybos partneriais rytuose sunaikinome, produkcijos supirkimo kainos labai mažos, o dirbti reikia sunkiai“, – aiškino kretingiškis.

Šienapjūtės klausimas visiškai neaktualus Joniškio r. ūkininkams.

„Mūsų rajone iš viso yra gal du ar trys kiek stambesni gyvulininkystės ūkiai“, – portalui sakė Joniškio r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Lilija Šermukšnienė ir, pasitaisydama, pridūrė, kad smulkių, po vieną, kartais dvi karvutes laikančių žemdirbių surasti rajono kaimuose dar galima“.

Anot L. Šermukšnienės, Joniškio rajono pievų yra labai nedaug, nes didžioji dalis ūkininkų – grūdininkai.

„Jei anksčiau pievos dar užimdavo kažkokią vietą sėjomainoje, tai dabar tai neaktualu – yra keturios pagrindinės kultūros, kurių visiškai pakanka optimaliam ūkininkavimui“, – teigė ūkininkų sąjungos skyriaus vadovė.

Apibendrinant – šiemet žolės užderėjo gausiai, tačiau tiek daug jau nereikia. Ūkininkai kalba apie tai, kad reikia trauktis iš gyvulininkystės ir užsiimti augalininkyste. O kaip gi bus su Lietuvos įsipareigojimais ES nemažinti pievų ploto?

Juk dėl ženkliai sumažėjusių pievų Lietuvai grėstų rimtos ES sankcijos, tačiau kas gi privers ūkininką laikyti gyvulius, kai tai yra nuostolinga?

Čia, it yla iš maišo, ima lysti mūsų žemės ūkio politikos trumparegiškumas, kai nėra jokio balanso tarp augalininkystės ir gyvulininkystės.

Facebook komentarai