Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Skausminga Dimitravo dvaro istorija: čia kalėjo ir pusė tūkstančio ūkininkų

Autorius: Agroeta
Apleistas Dimitravo dvaras turistų susilaukia nedaug.
Apleistas Dimitravo dvaras turistų susilaukia nedaug.
Printer Friendly, PDF & Email

Kretingos rajone, Tarvyduose stovintys apleisti raudonų plytų pastatai šiandien atrodo niekuo neypatingas objektas, o ir turistų susilaukia nedaug. Tačiau dauguma vietinių žino, o kai kurie – dar ir prisimena jų permainingą istoriją. Dimitravo dvaru vadinamose valdose kadaise šeimininkavo didikai, tačiau vėliau dvaras tapo priverčiamųjų darbų kalėjimu, vokiečių koncentracijos stovykla ir galiausiai – karine sovietų stovykla.

Istorikas Vaidotas Kuprelis pasakoja, kad dvaras Tarvydų kaime pastatytas XIX a. pr. grafų Zubovų giminės iniciatyva, o Dimitravo pavadinimas jam buvo suteiktas grafo Dmitrijaus Zubovo garbei.

Remiantis istoriniais šaltiniais, XIX a. pab. už Zubovų skolas dvaras atiteko kitai garsiai Lietuvos didikų šeimai – Tiškevičiams, tačiau gaji ir legenda apie tai, jog dvaras Tiškevičiams buvo praloštas.

„XIX a. buvo tokie laikai, kai turtingieji neretai pralošdavo savo dvarus – tokių istorijų Lietuvoje rastume daug. Kita vertus, teisybė ir ta, kad, siekiant palaikyti gerą dvarininko įvaizdį, buvo sakoma, jog dvaras yra praloštas, o ne atiduotas už skolas – tai buvo didelė negarbė“, – tų laikų situaciją atskleidžia V. Kuprelis.

Jis primena, kad tokia pati legenda pasakojama ir apie Kretingos dvarą – taigi tikėtina, kad Dimitravo istorija apie pralošimą yra „nusižiūrėta“ nuo šios.

Kalėjo smetoninės valdžios kritikai

Tolimesnį Dimitravo dvaro likimą, kaip ir kitų Lietuvos dvarų, smarkiai nulėmė 1920–aisiais pradėta vykdyti žemės reforma. „Dvarai tuomet neteko daug žemės – buvo sumažinti iki 80 hektarų, atitinkamai sumažėjo darbo jėga ir visi dvarai susidūrė su mažesnėmis ar didesnėmis ekonominėmis problemomis, kurias turėjo spręsti“, – pasakoja istorikas.

Išskaidytos ir išdalintos dvaro valdos buvo atiduotos nekilmingiesiems, o valdos dalis, kuriai priklausė pats dvaras, 1937–aisiais buvo parduota valstybei. Čia iki 1940 m. veikė priverčiamųjų darbų stovykla, kur smetoninės Lietuvos valdžia kalino jai nepalankius žmones, komunistus ir nusikaltėlius.

„Nuteistieji čia dažniausiai dirbdavo su akmenimis – juos rinkdavo, skaldydavo“, – sako V. Kuprelis.

Koncentracijos stovykla: sovietų valdžiai, žydams, ūkininkams

Antrojo pasaulinio karo laikai palietė ir Dimitravą – Lietuvą okupavus vokiečiams, 1941–1944 m. čia veikė koncentracijos stovykla. Pradžioje joje buvo uždaryti Kretingos apskrities sovietų valdžios atstovai ir aktyvistai, o vėliau įkalinta ir galiausiai nužudyta apie 500 Skuodo žydų bendruomenės moterų ir vaikų.

Buvęs dvaras vokiečiams ir toliau tarnavo kaip kalinimo vieta: čia buvo laikomos sovietų karininkų šeimos, vėliau išvežtos į Vokietiją priverčiamiesiems darbams. Vokietijos okupacijos pabaigoje, 1944 m., Dimitravo stovykloje kalėjo apie 500 ūkininkų, nesilaikiusių tuometinės valdžios nustatytų žemės ūkio prievolių.

Šis Dimitravo dvaro gyvavimo laikotarpis išsamiai aprašomas Modesto Kuodžio ištleistoje knygoje „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“.

Dėl statuso ir reikšmės vieningos nuomonės nėra

Pasitraukus vokiečiams, 1944–ųjų pabaigoje sovietų valdžia Dimitrave įkūrė karinę stovyklą, kurioje vyko šauktinių apmokymai bei seržantų paruošimas. 1949 m. dvare įkurtas „Vienybės“ kolūkis, o 1964–1995 m. veikė Kretingos kraštotyros muziejaus filialas.

„Sovietmečiu dvaro valdos buvo kultivuojama vieta – čia vykdavo pionierių priesaikos ir panašūs renginiai“, – pasakoja V. Kuprelis. Dvaro istorijai įamžinti prie kalinių barako griuvėsių 1974 m. buvo atidengta Antano Dimžlio skulptūra „Politiniai kaliniai”, tebestovinti iki šiol. Pasak pašnekovo, nepriklausomoje Lietuvoje Dimitravas didelio dėmesio jau nebesusilaukė.

„Atkūrus nepriklausomybę, dvaras buvo kiek pamirštas ir toks yra iki šiol. Nesutariama dėl jo reikšmės: tai lyg ir nebuvo tikroji nacių koncentracijos stovykla, nes buvo sunkių darbų kalėjimas ir kalėjo nepriklausomos Lietuvos teismų nuteisti asmenys. Tai istorija ir situacija yra komplikuotos, gal dėl to šie pastatai šiandien apleisti: nesutariama, kokios jie svarbos ir kas turėtų jais pasirūpinti, skirti finansų“, – sako V. Kuprelis.

Jo nuomone, tokių vietų tinkamam įvertinimui reikia ir laiko, ir diskusijų. „Iki šiol istorikai nesutaria, pavyzdžiui, kaip vertinti 1941–1944 m. administracinius veiksmus, generolo Kubiliūno, kaltinamo palankumu vokiečiams, veiksmus. Kol tokių atsakymų neturime, tol neturime ir sprendimų, ką daryti su tokiu palikimu, kaip Dimitravo dvaras“, – vertina istorikas.

Facebook komentarai

Belkar