Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Šluoja ne tik robotai, kaimuose dar galima surasti paprastų beržinių šluotų

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Ūkininkai senovinių beržinių šluotų užsisako dešimtimis. Autorės nuotr.
Ūkininkai senovinių beržinių šluotų užsisako dešimtimis. Autorės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Nusipirkti paprastą, stipriai surištą šluotą jau ne taip paprasta. Anksčiau važinėdavo po kaimus šluotų rišėjai, siūlydavo pirkti, dabar tokios mados lyg ir neliko.

„Šluotų rišimo amatą jau reikia priminti, rišėjų nedaug telikę, o ir šluotų mažai kam reikia. Šepečių dabar gausybė, kokį nori, gali parduotuvėje nusipirkti“, – sako Kalvarijos kultūros centro Tarprubežių laisvalaikio salės renginių organizatorius, šluotų rišėjas Vitas Botyrius, kuris rišti šluotas pramokęs iš savo tėčio, gerai išmaniusio šį amatą. Pats Vitas neslepia, pradėjo rišti šluotas iš reikalo.

„Kokiais 1990 metais, kai jaunimas buvo įpratęs prie laisvalaikio salės, po šokių, butelius daužyti, šukes reikėjo sušluoti, o tam pati geriausia priemonė buvo paparasta beržinė šluota”, – sako jis. Tiesa, Vitas šluotų nepardavinėja, na, nebent kam padovanoja ar sau susiriša, bet užtat, kiek norinčių pramokti senąjį šluotų rišimo amatą, tad veda edukacija – moko rišti šluotas.

Šluota – namų spyna

Vitas, sako, iš nagingų kaimo meistrų sužinojo, kad šluotoms tinka tik vyriškos giminės beržai.

„Tai itin svarbu žinoti. Apie tai dažnas nė nepagalvoja”, – pastebi jis. Tuoj pasako, kaip atskirti vyriškos giminės beržo šakas. Pasirodo, kad vyriškosios beržo šakos „žiūri“ į viršų, o moteriškos – į apačią.

„ Moteriškos giminės beržo šakos labai plonos ir ilgos, o vyriškos – stiprios ir trumpesnės, tad stipriai, gerai šluotai surišti šios tinkamiausios”, – tikina meistras. Bet dabar miškai privatūs, tad, anot jo, reikia žinoti, net kur galima tokių šakų prisipjauti. „Ne vietoje pjausi šakas, gali dar bėdos apturėti. O kiek jau ten už tą šluotą gali paprašyti? 2 eurai turguje“, – sako jis.

Reikia pastebėti, kad ir šluotų rišimo technologija vis tik tobulėjo, prisitaikė prie dabartinių sąlygų. Vitas pasakoja, kad šiuolaikiškesni šluotų rišėjai šluotų kotą užtraukia „užtrauktukais“ –laidams surišti skirtais dirželiais.

„Pagal seniausias tradicijas Suvalkijoje šluotos kotas būdavo tvirtinamas užsukant natūralia žaliava, puode pašutintomis žilvičių vytelėmis”, – pasakoja šio amato žinovas. Tačiau net jis prisipažįsta, kad taip nedarąs, šluotas riša naudodamas vielą.

Meistras tikina, kad šluota dar ne taip seniai ne tik šluodavo, ji dažnai atstodavo durų spyną. „Jeigu durys paremtos šluota, visi žino, kad nieko nėra namie, tai nei duris lupa, nei į langą beldžia. Pamatė šluotą „ant durų”, žino, namai tušti. Žinot, kitą kartą, kai nenori, kad žinotų, kad namie esi, tai „ant durų“ šluotą uždedi, o per gonkeles į namus įslenki ir, suprask, manęs nėra namie”, – kvatodamas pasakoja linksmasis šluotų rišėjas.

Ūkininkai senoviškų beržinių šluotų užsisako dešimtimis

Sutikti žmogų, kuris mokėtų šluotas rišti jau retai pasitaiko net kaime. O ir surišti gali ne bet kas, apie gerą meistrą byloja pati šluota: jei į rankas paėmus šluotą malonu laikyti rankoje, rodos, pati šluoja, reiškia, gero meistro padaryta. Tuomet šeimininkės kiemus tol šluodavo tąja šluota, kol ražas likdavo, bet net tada nepasileisdavo šakelės, taip gerai surištos šluotos meistro.

Vidas iš Natalinos kaimo (Lazdijų rajonas) šluotas riša jau daugiau nei tris dešimtis metų. Iš savo tėčio išmoko, taip ir riša visą gyvenimą. Tai daro tik šaltuoju metų periodu, mat kai jau pavasaris ateina, pavasariniai darbai užpuola. Dabar Vidas sodina mišką, perdien namie nebūna, tada jau nei šluotos nesuriša, nei dalgiakočio, nei kirvakočio nedrožia, anei kašiko nepina.

Žiemą lauko virtuvėlėje krosnį kūrena ir sau šiltai šluotas riša. Kai jau nukrenta beržų lapai, pradeda savo darbus. Tinkamas šakeles – į šluotą, netinkamas – į krosnį. Medžiagos – šakų – šiam darbui į valias, tik per kelią ir miškas.

„Žiemą beržų šakos šluotoms, pavasarį sulą beržai dovanoja“, – pasakoja šeimininkė Lina. Nepyksta ji, kad vyras šluotas riša, sako, tegu sau dirba. Anot jos, žiemą darbo nėra, tai vis koks euras iš tų šluotų.

„Neprabagotėsi iš šluotų rišimo, bet nors „ant parūkymo“ užsidirba“, – tarsteli ji. Šluotų rišėjo žmonai atrodo, kad šluotą surišti nesunku, o ir laiko daug neužima. Bet gal tai paprasta tik geras rankas turinčiam Vidui, jau ne vieną dešimtmetį tai darančiam, kitiems neatrodo, kad taip jau labai lengva būtų.

 Vido surištos šluotos su įtaisytais mediniais kotais, kad lankstytis nereiktų, galima stačiam šluoti, strėnų tikrai „nesopės“. Kitos – mažesnės. Kokias užsako, tokias ir riša. Na, vieną kitą turi stabtelėjusiam pamiškėje prašalaičiui – tokiam kaip tądien aš.  Į turgų, sako, niekada neveža. Riša jis šluotas stipriai – viela, kaip dzūkai sako „gelažuke“. Labai svarbu stipriai suveržti, tada šluota stipri – ilgai tarnauja, meistrą gaspadinė giria, kitais metais vėl atvažiuoja nusipirkti ir jau ima ne vieną, o kelias kaimynei dar veža.

„Labiausia šluotas perka ūkininkai, kai užsisako, tai dešimt kokia iškart, o šiaip pavieniai žmonės, tai vieną kitą tik“, – pasakoja Lina. Prašo už šluotą – 3 eurų. Bet pažįstamam dažniausia padovanoja – už dyką duoda.

„Mes prie miško gyvename, bet namų nerakinu. Jokio aukso ar turtų neturime – nė šluota durų neremiu“, – tikina šypsodamasi Lina.

Facebook komentarai