Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Sovietinių medžioklių grimasų aidas laisvoje Lietuvoje

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Knygose, moksliniuose straipsniuose dažnai tenka matyti, kad medžiojamųjų gyvūnų populiacijų raidai pavaizduoti naudojama sovietinių laikų medžioklės statistika – žvėrių apskaitų bei sumedžiotų žvėrių ataskaitų suvestinės.

Remiantis tais duomenimis, sudarinėjamos lentelės, braižomi grafikai bei diagramos ir daromos rimtos išvados apie žvėrių populiacijų gausos bei medžiojamųjų gyvūnų naudojimo dinamiką.

Naujausias tokios sovietinių medžioklių statistikos naudojimo pavyzdys yra 2021 m. gruodžio mėnesio žurnale "Mūsų girios" išspausdintas Gamtos tyrimų centro mokslininko Lino Balčiausko su bendraautoriais straipsnis "Žuvimo keliuose indeksas rodo mangutų skaičiaus mažėjimą arba gausos cikliškumą".

Kad viskas gyvojoje gamtoje dėl įvairių priežasčių vystosi cikliškai, vargu ar reikia įrodinėti. Nors žuvusių keliuose smulkių gyvūnų statistika taip pat kelia didelių abejonių. Bet šiuos duomenis, juo labiau surinktus pačių mokslininkų, tikrai tikslingiau naudoti nei sovietinių medžioklių statistiką. Deja, minėtame straipsnyje toji statistika kaip tik ir naudojama. Užrašas po paveikslu byloja: "Manguto populiacijos dydžio ir jų sumedžiojimo dinamika 1956 - 2020m." Ir kaip įmantriai besiraitytų kreivės grafikuose, jos visiškai neatspindi tikrovės.

Sovietinės kanopinių žvėrių apskaitos ir medžioklės

Jaunimas, kuriam nebuvo lemta gyventi tame ypatingame laikotarpyje, kai visas gyvenimas sukosi tarsi kreivų veidrodžių labirinte, gali ir nežinoti sovietinių laikų gyvenimo realijų. Vienoks gyvenimas (geras, šviesus, turtingas ir laimingas) tada buvo vaizduojamas žiniasklaidoje, valdžios nomenklatūrininkų kalbose ir visokios rūšies propagandos priemonėse ir visiškai priešingas (blogas, nelaisvas, neturtingas) vyko tikrovėje.

Jeigu norėjai sužinoti, kaip gerai gyveni, reikėjo skaityti laikraščius... Kreivi veidrodžiai neaplenkė ir medžioklės. Tačiau vyresnio amžiaus piliečiai turėtų žinoti sovietinio gyvenimo ypatumus ir sovietinės propagandinės statistikos nenaudoti moksliniuose darbuose.

Po Antrojo pasaulinio karo medžiojamųjų žvėrių populiacijos gana sparčiai gausėjo. Nepaneigsi, kad prie to ženkliai prisidėjo ir medžiotojai. Tačiau atsirado tokie medžiotojams nemalonūs reiškiniai, kaip sumedžiotų kanopinių žvėrių pateikimas eksportui ir privalomas visų sumedžiotų kailinių žvėrelių kailių pardavimas (pardavimu tai nelabai pavadinsi, nes už kailius mokėjo tik varganas kapeikas) valstybei, nes sovietinei valdžiai reikėjo konvertuojamos valiutos.

Ir tada prasidėjo manipuliacijos su žvėrių apskaitomis ir sumedžiojimo planais. Kanopinių žvėrių apskaitų duomenis medžiotojų būreliai mažino, žinoma, jeigu taip galima išsireikšti, nes niekas nežino tų apskaitų tikslumo. Tad apskaitos dažnai vykdavo žvelgiant į lubas ar debesis... Paprasčiausiai iš patirties medžiotojai jautė, kiek gali kokių žvėrių sumedžioti, kad nepakenkti jų populiacijų gyvybingumui (beje, panašiai elgiamasi ir dabar: žinant, kiek žvėrių norima sumedžioti ir sumedžioti leidžiamą procentą nuo žvėrių gausos, paskaičiuojama, kiek jų reikia "suskaičiuoti"), o apskaitų rezultatus mažino tam, kad mažiau žvėrių reikėtų atiduoti eksportui (dabar mažinti nereikia, reikia tik surasti tinkamą proporciją, kad nenukentėtų žvėrių populiacijos, o visos tos apskaitos - tai tik spektaklis liaudžiai).

Įvykdžius sumažintus eksporto planus, kitą žvėrių dalį, kurią medžiotojų nuomone galima buvo išimti iš gamtos, nepakenkiant populiacijų gyvybingumui, sumedžiodavo savo reikmėms, deja, iš dalies nepildant licencijų.

Netgi plačiai buvo pasklidęs posakis, kad licencija turi keturis kampus, o jeigu ją dar perlenksi pusiau, gali surasti visus 8 ir su viena licencija sumedžioti daugiau žvėrių. Gamtos apsaugos inspektoriai nebuvo tada labai principingi ir aktyvūs, o į eksportinio plano vykdymo medžiokles žiūrėjo iš viso pro pirštus.

Degant tų planų įvykdymui, žvėrys buvo šaudomi netgi pro automobilių langus ir tai nebuvo didelė paslaptis net inspektoriams. Tačiau nesakau, kad taip medžiojant buvo alinamos žvėrių populiacijos – buvo pamirštos tik kultūringos, etiškos medžioklės tradicijos. Medžiotojus alkaniems šakalams, norintiems suvalgyti visus žvėris, prilygina tik dalis aplinkosaugininkų, valdžiažmogiai, vis "tobulindami" medžioklės taisykles, ir liguisti gamtos mylėtojai, manantys, kad nuo visiško žvėrių iššaudymo gelbsti tik griežtos medžioklės taisyklės, kažkur iš kosmoso nuleistos didžiulės baudos, V.Mazuronio iš piršto išlaužti žvėrių įkainiai, na, ir dar visos konfiskacijos.

Koks sodininkas, formuodamas medžių lajas,  pjaus šaką, ant kurios sėdi?... Kaip anksčiau minėjau, medžiotojai daugiau ar mažiau žinojo, kiek žvėrių gali sumedžioti be žalos jų populiacijoms, nesvarbu, su licencijomis ar be jų. Ir kanopinių žvėrių populiacijos su tam tikrais pasvyravimais (cikliškumas dėl įvairių priežasčių) nuolatos gausėjo ir gausėja iki šių dienų. 

 Su kailinių žvėrelių medžiokle buvo kiek kitaip

Sovietmečiu skaičiavome visus medžiojamuosius žvėris, pradedant vandenine žiurke (na, ondatra) ir baigiant girių karaliumi briedžiu ar stumbru, kur šie užklysdavo. Skaičiavome net nemedžiojamas voveres. Tačiau kokios tai buvo apskaitos? Kažkada esu rašęs, kad tokios apskaitos tėra tik fantazijos ir humoro mišinys.

Daugelio kailinių žvėrelių sumedžiojimui, kaip ir kanopiniams žvėrims, reikėjo licencijų: abiejų rūšių kiaunėms; bebrams; ūdroms ir lūšims, kol jos dar buvo medžiojamos; netgi dabar raginamoms naikinti invazinėms kanadinėms audinėms.

Tačiau blogiausia, kad visų sumedžiotų kailinių žvėrelių kailius būtina buvo parduoti (atiduoti už varganas kapeikas) valstybei. Netgi zuikelio kailiuko negalėjai pasilikti nugarai pašildyti, kad nekamuotų radikulitas. Jeigu sumedžioti žvėreliai būdavo įrašomi į medžioklės lapus ar dar ir užpildomos licencijos, tinkamai paruošti tų žvėrelių kailiukai turėjo būtinai būti pristatyti į valstybinių kailių paruošų organizacijų kioskus.

Tačiau į medžioklės lapus papuldavo tik menka sumedžiotų kailinių žvėrelių dalelė. Tai lemdavo įvairios priežastys: labai jau sąžiningu besidedąs medžioklės vadovas; medžioklėje dalyvaujantis koks nors "šnipas" ar susireikšminęs visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius bei nuolankus būrelio vadovo prašymas, kad vis tik reikia vieną kitą kailiuką atiduoti valstybei, kad būrelio veikla neužkliūtų kokiems pareigūnams.

Varymo medžioklėse, ypač jeigu jose dalyvaudavo nepatikimi asmenys, medžiotojai sumedžiotą lapę ar kiaunę (mangutai į šaulių liniją varymo medžioklėse iššokdavo labai retai) slėpdavo nušovimo vietoje. Jeigu medžioklės draugai paklausdavo šaulio, ką jis nušovęs, buvo netgi sugalvotas tikrą laimikį maskuojantis posakis, kad "nušoviau kėkštą".

Tačiau medžioklės dalyviams  būdavo aišku, kad "kėkštą" nušovęs tas laimingasis šaulys po medžioklės privalės atsiskaityti buteliuku. O pritemus įdomu būdavo miško kvartalinėse sutikti medžioklės bendražygius, atėjusius tų "kėkštų" susirankioti... Vis tik, jeigu sumedžiotas kailinis žvėrelis atsidurdavo medžioklės lape (tie lapai būdavo grąžinami medžiotojų draugijai, kur iš jų skaičiuodavo sumedžiotus gyvūnus), žvėrelį sumedžiojęs šaulys iki medžioklės sezono pabaigos pasistengdavo sumedžioti tos pačios rūšies, tačiau pusplikį ar apšiurusiu kailiu žvėrelį, kad valstybei nereikėtų praktiškai veltui atiduoti gero kailio.

Jeigu to nepavykdavo padaryti pačiam, tokį nušiurėlį skolindavosi iš draugų. Nežinau, iš kur straipsnio autoriai ištraukė, kad: "...kai medžiotojai už pristatytus kailiukus gaudavo didelius pinigus." Tie dideli pinigai būdavo gaunami tik parduodant išdirbtus kailius taip vadinamoje juodojoje rinkoje. Už gražų manguto ar lapės kailį galėjai gauti pinigų sumą, prilygstančią ar net viršijančią mėnesinį inžinieriaus, mokytojo, gydytojo ar mokslo darbuotojo atlyginimą.

Kad ir už gerai paruoštą gražų manguto kailį valstybinėje kailių supirktuvėje nesu gavęs daugiau kaip 3 rublius. Kadangi valstybei buvo pristatomi daugiausia tik brokuoti kailiai, už juos gaudavai nuo 30 kapeikų iki vieno rublio. Dar daugiau, jeigu gerą kailį nunešdavai valstybiniam kailių supirkėjui, jis tau už tą kailį sumokėjęs kapeikas, pakeisdavo jį iš brakonierių gautu nušiurusiu ir valstybei vis tiek naudos nelikdavo.

Kai valstybė nori veltui susiglemžti viską, gauna tik "špygą taukuotą"... Tik po kurio laiko sovietinė valdžia (kailių įkainius nustatinėjo sąjunginė valdžia), pamačiusi, kad vykdant tokią kailių supirkimo politiką, valstybei nubyra tik zuikio ašaros ir dar mažiau, nustatė padorius įkainius bent bebrų kailiams. Kai už bebro kailį galėjai gauti 150 rublių, o daug graužikų sumedžiojus, vidutiniškai už kailiuką išeidavo po 100 rublių, neapsimokėjo rizikuoti ir namų sąlygomis sunkiai išdirbamus bebrų kailius pardavinėti juodojoje rinkoje. Taip išlošė ir medžiotojai, ir valstybė.

Medžiotojai, nedrebindami kinkų gaudė didžiuosius graužikus ir pristatinėjo jų kailius valstybinėms kailių paruošoms, o valdžia tarptautiniuose kailių aukcionuose susižerdavo valiutos. Tačiau kitų kailinių žvėrelių kailių įkainiai niekada nepakilo tiek, kad konkuruotų su nelegalia prekyba. Tad mangutų, lapių, kiaunių, audinių kailiai puošė mūsų moteriškes (parduotuvėse šių žvėrelių kailių juk negalėjai nusipirkti), o ženklia dalimi ir kaimynes, nes daug kailių iškeliaudavo į Rusijos miestus, pagrinde į Maskvą ar tuometinį Leningradą, nuklysdavo netgi už Uralo.

O kaip laisvoje Lietuvoje?

Keletą metų po nepriklausomybės atgavimo kailiai dar turėjo paklausą, tad sumedžiotų kailinių žvėrelių ataskaitose ir toliau švilpavo vėjai. Vėliau viskas pasikeitė, tačiau vėl ne į gerą pusę dėl populiacijų gausos ir naudojimo vertinimo. Kai kailiai tapo beverčiai, medžiotojai nustojo medžioję kailinius žvėrelius. Tik bebrų medžioklė atsigavo gana greitai, mat ir Lietuvos šeimininkės pamažu pradėjo pripažinti, kad šių graužikų mėsa valgoma.

Tačiau senosios kartos medžiotojams skaudėjo širdis, matant, kaip bebrų mėsą panaudojus maistui, jų kailiai išmetami į atliekų duobes. Tačiau kaip galima iš medžioklių ataskaitų vertinti žvėrių populiacijų būklę ir naudojimą, kai žvėrys ir neskaičiuojami (laisvoje Lietuvoje nustota skaičiuoti visus šeškus), ir nemedžiojami tokiu intensyvumu, kokiu medžioti derėtų. Išlindo ir kita neigiama to nemedžiojimo pusė. Jeigu sovietmečiu plėšrieji kailiniuočiai buvo medžiojami labai intensyviai įvairiais medžioklės būdais, tarp kurių, reikia pripažinti, varymo medžioklės buvo pačios nerezultatyviausios. Dalis medžiotojų specializavosi plėšriuosius žvėrelius medžioti ir kitais būdais.

Rudenį mangutus it grybus naktimis su šunimis rinkdavo laukuose, gana sėkmingai gaudė už galūnių gyvūną sugriebiančiais spąstais, o nuo rugsėjo iki balandžio kasdavo iš urvų, talkininkaujant urviniams šunimis. Urvynai miškuose per sezoną būdavo tikrinami ir rausiami daug kartų.

Kai seklesniuose urvynuose žvėreliai pasibaigdavo, jų kailių neišgelbėdavo ir šlaitų urvai, kur, norint pasiekti žvėrelį, įšalusioje dirvoje būdavo išrausiami net 3 metrų ir gilesni šuliniai. Vienu tarpu dėl tokio intensyvaus duobkasių darbo buvo ženkliai sumenkusi barsukų populiacija.

Tipišką požeminių labirintų gyventoją barsuką visada rasdavai namuose, o jeigu po sunkaus darbo dryžuotąjį paliksi gyvą, kitą kartą, pusdienį kapojęs sušalusį gruntą, vėl jį rasi tuose pačiuose urvuose. Nors barsukų kailis menkavertis, jie buvo galabijami tik tam, kad netrukdytų sėkmingai mangutų ir lapių medžioklei su urviniais šunimis. Tačiau tokia intensyvi medžioklė tinkamai buvo sureguliavusi plėšriųjų žvėrių populiacijų gausą, kas teigiamai atsiliepė smulkiosios faunos gausėjimui.

Kai laisvoje Lietuvoje niekam nereikėjo kailių, o ir iš Rusijos baigėsi į Lietuvos turgus plūdusių rusių spekuliančių srautas, medžiotojai pirmenybę suteikė kanopinių (mėsinių) žvėrių medžioklei. Tada sparčiai pradėjo gausėti plėšriųjų žvėrelių populiacijos ir mažėti smulkiosios faunos, kuria plėšrūnai minta.

Nors vėl gausu tapo lapių, mangutų, kiaunių, audinių, vis dėlto medžiotojų būrelių sumedžiotų gyvūnų sezoninėse ataskaitose šių žvėrelių tebuvo vienetai. Laukdamas prie bokštelio atsliūkinančio šerno ar atrisnojančio raguoto elnio, negi pyškinsi į kokį pasipainiojusį mangutą ar lapę. Taip nubaidysi vertingą laimikį, o plėšrūną vis tiek reikės išmesti į atliekų duobę – tik sugadinsi laisvoje Lietuvoje gerokai pabrangusius šovinius...

Ir tik po kurio laiko, gal pradedant 2000 metais, pradėjo atsirasti plėšriųjų žvėrelių medžioklės entuziastų, medžiojančių ne dėl naudos, o dėl medžioklės azarto ir supratus, kad plėšrūnų skaičių vis tik reikia mažinti, jeigu norima medžioti ir smulkiąją medžiojamąją fauną.

Atsirado netgi lapių sumedžiojimo konkursai: tiek tarp atskiro medžiotojų klubo narių, tiek ir tarp klubų ar būrelių. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Kauno Girionių klubo medžiotojų savo medžioklės plotuose 2009-2010 m. medžioklės sezonu buvo sumedžioti 33 mangutai ir 113 lapių, 2010-2011 m. – 66 mangutai ir 133 lapės, kai ankstesnių metų sumedžiotų žvėrių ataskaitos tokiais sumedžiotų plėšrūnų skaičiais neblizgėjo: sovietmečiu dėl slėpimo, o  atgavus nepriklausomybę, dėl nemedžiojimo.

Dabar į medžioklės lapus surašomi visi sumedžioti žvėrys, nes nėra jokio tikslo slėpti. Tačiau retas kuris medžiotojas dabar varginasi kasti žvėrelius iš urvų ar slampinėti naktimis, gaudant mangutus su šunimis. Juo labiau, kad įvairūs medžioklės priešininkai su Seimo nariu, dideliu gyvūnų teisių gynėju ir gyvūnų gerovės specialistu, Linu Jonausku, šaukiančiu, kad su šunimi sugaunant mangutą, jis baisiai kankinamas, priešakyje vis kėsinasi tokią medžioklę uždrausti.

Uždraudus naudoti žvėrį už galūnių sugriebiančius spąstus, su gyvūno greitą žūtį užtikrinančiais spąstais daugiausia gaudomi tik bebrai. Todėl jeigu lapių ir dabar sumedžiojama nemažai, nes jos, kaip ir anksčiau, daugiausia nušaunamos varymo, tykojimo ar sėlinimo medžioklėse. O mangutų populiacijos gausa pastaraisiais metais, matyt, yra sumažėjusi dėl gamtinių priežasčių (gausos cikliškumas), nes šių žvėrelių mažai sulaukiama tykojant šernų jaukyklose, o kitais būdais, kaip minėta, jie beveik nemedžiojami. Nuo 2013-2014 m. medžioklės sezono, kai Lietuvoje buvo sumedžioti 4808 mangutai, iki 2020-2021 m., jų sumedžiojimas sumažėjo iki 1402 žvėrelių arba 3,4 karto.

Taigi, mokslininkams galbūt lengviausia archyvuose susirasti sovietinių laikų suskaičiuotų ir sumedžiotų gyvūnų statistikos duomenis, tačiau iš tokių mokslų jokios naudos, o tik žmonių klaidinimas.

 Jeigu nėra kitų būdų, kitų šaltinių tų laikų medžiojamosios faunos populiacijų būklės įvertinimui, tai to daryti visai nereikėtų. Keblu kokias tai išvadas dėl žvėrių populiacijų būklės daryti ir pagal dabartinių medžioklių rezultatus. Nors sumedžiojimo duomenys neslepiami, vis dėlto vieni žvėrys, kurių apskaita dar privaloma, skaičiuojami pasitelkus fantaziją, o kiti iš viso neskaičiuojami. O jeigu dar ir nemedžiojami taip, kaip derėtų medžioti, tai kaip, žmogau, nubraižysi realią padėtį atspindinčias grafikų kreives? Tikrai geriau jau patiems mokslininkams skaičiuoti keliuose automobilių sutraiškytus gyvūnus ir, sugalvojus kokias tai formules, pritaikius kokius tai koeficientus, vertinti populiacijų būklę, jų gausos pakitimus.   

Facebook komentarai

bas

a