Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Sūriai iš mažo ūkelio miesčionims „vau“... arba kodėl sūrininkė nesidalija receptais

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Ponios Editos sūriai.
Ponios Editos sūriai.
Printer Friendly, PDF & Email

„Uošvio tėviškėje gyvename. Turime šiokį tokį ūkelį“, – sako Edita Dragašienė iš Angininkų kaimo Alytaus rajone. Slegia sūrius, tad nenuostabu, kad visi namai kvepia pienu. Dabar jau sūrius gaminanti tik iš rytinio pieno. Vakaro, kaip pati sakosi, perleidusi pieninei. Jei sūrius gamina iš ryto ir vakaro pieno, tai per dieną suspaudžia 14 sūrių, jei tik ryto – 7. „Dabar karvės pievose, tai pieno daugiau duoda“, – tarsteli ji. Sako, kad žiemą pieno mažai, o sūrių nori, tai būna dienų, kad nė nežino, kaip suktis. Jos sūrius valgo draugai, pažįstami, kaimynai, giminės ne tik savame krašte, išsiveža ir į Prancūziją, Angliją, Norvegiją, Švediją.

Pasvajoja ir apie savo sūrinę. Juolab kad ir uošvis vis kalba, jog marčiai reikėtų sūrinės: užtenka suktis tik savoje virtuvėje. „Minčių visokių yra“, – prisipažįsta ji pati.

Sako, kad sūrius gaminti galima išmokti. „Kai yra noras, tai ir bandai“, – tikina Edita. Sūrius ji gamina jau gerus 18 metų, nors sakosi, jog nėra didelė pieno produktų gerbėja.

Karvutes melžia tik vyrai

Jų pievose ganosi keturios karvutės, kurias melžia tik vyrai. „Vyrai melžia, aš tik pieną sutvarkau. Važiuoja traktoriuku, pamelžia aparatais, rankomis melžti nereikia“, – pasakoja ji pridurdama, kad ir sūnus ūkelyje puikus pagalbininkas. Edita netgi pajuokauja, jog pas juos taip nuo seno įprasta, kad vyrų darbas melžti karves, jos darbas – pieną sutvarkyti.

Nuo mažens matydavo, kaip mama, močiutės maistą gamina, o ir sūrius visad darę. „Patiko suktis tarp tų, kas skaniai gamindavo valgyti“, – prisipažįsta ji.

Iš Šeštokų močiutės pyragą su rabarbarais išmokusi kepti, o ir tortus dabar jau iškepa ne tik sau, bet ir giminių šventėms. Tik jei reiktų rinktis, kas labiau prie širdies: sūriai ar saldumynai, tai Edita vis tik gamintų tik sūrius. Prasitaria, kad jos specialybės – konditerė ir siuvėja. Siūti irgi moka.

Pirmoji jos daryta varškė buvo nevalgoma

„Kai atėjau į marčias, man liepė stotis prie viryklės ir varškę padaryti. Pasakė, kad jau surūgo pienas, reikia padaryti varškę. Dar pamokė, jog kai uždėsiu ant ugnies puodą, tai čiupyčiau rankomis. Kai karšta bus, rankom nebus galima laikyti, tada išjungti. Liepę dar maišyti. Tai aš ir maišiau. Bet ta pirmoji varškė, aišku, nesigavo. Buvo sausa, nevalgoma“, – prisimena ji.

Tada pradėjo klausinėti senolių, kaip tą varškę pagaminti. „Vyro močiutė patarė, kaip reikia pieną „tvarkyti“, kad ir varškė skani būtų, ir sūrius paslėgtum. Aš mėgdavau su vyresniais žmonėmis bendrauti. Tai mano mama, tai vyro mama – jos irgi patarinėjo“, – pasakoja savo pirmuosius bandymus dabar jau patyrusi sūrininkė.

Iš pradžių slėgė rūgštaus pieno sūrius. „Tai tas užsimano, tai tas“, – tarsteli ji. Dabar jau daugiausia sūrius daro iš saldaus pieno. Pirmas – irgi nesigavo. „Tada pradėjau domėtis, skaityti receptus ir vis bandyti. Bandau, kol gaunasi tinkamas rezultatas“, – tikina sūrininkė. Pamažu pradėjo gaminti savo šeimai.

Dabar „ant bangos“ kepti sūriai

„Sugalvojau į vestuves nusivežti kepto sūrio, tada ir pradėjau kepti. Jau penkeri metai, kaip kepu“, – sako Edita. Dabar kepti sūriai „ant bangos“. Iš pardžių skaitė receptus internete, paskui jau kūrė pati, šeimynai davė ragauti, rinko geriausiai pavykusius, skaniausius.

„Ir su česnakais, ir su žolelėmis, ir aštrų su čili, ir visai paprastą tik su kmynais, saldų su žele, razinomis, su įvairiais vaisiais, o kas ir visai paprastus sūrius mėgsta – padarau. Dabar išbandau dar naują, kokio anksčiau nedariau. Darau ir varškės desertą“, – pasakoja ji.

O ir kokio dydžio nori, tokį sūrį ir slegia. „Ir pusės kilogramo sūriuką, ir pusantro kilogramo sūrį šventiniam stalui gaminu“, – pasakoja moteris. Tiesa, svorio labai tiksliai, žinoma, nenutaiko. „Koks jau gaunasi, toks. Bet panašiai norimo svorio taikau: tokio, kokio paprašo“, – paaiškina sūrininkė.

Rūgštaus pieno sūrius dabar jau retai slegia, na, kartais pusiau rūgštaus, tačiau vis tik yra, kas tik tokius senoviškus mėgsta. „Juos paprastai labiau valgo vyresni žmonės“, – tikina Edita. Natūralios varškės irgi prašo.

Slegia sūrius senoviškai, savais receptais nesidalija

Slegia ji senoviškai: slėgtuvėse, kurias vadina „spostukais“. „Po vieną sūrelį slegiu, nors vyras jau žada ir didelę slėgtuvę pagaminti“, – sako ji. Vyras – nagingas, viską pagaminantis.

„Aš mėgstu viską daryti iš akies, labai į receptus nežiūri. Prieskonius dedu iš akies“, – sako ji. Pasakoja, kad sūrius reikia ilgėliau pamarinuoti pasirinktame marinate, iškepus, dar padžiovinti. „Iškart drėgno vakumuoti negali“, – tikina ji. Vakumavimo aparatą – pirmąjį – buvo dovanų gavusi, dabar jau vyro nupirktą naudoja, geresnį. „Geras įpakavimas aktualu“, – tikina sūrininkė.

Prisipažįsta, kad receptų niekam nedalija. „Vaikams liepiu mokytis, perimti mano amatą. Gal tai kada nors bus jų verslas“, – vis pasvarsto Edita. Patikina, kad receptais kol kas tikrai nenori pasidalinti. „Pasilaikau sau“, – sako ji.

Neslepia, sūrio likučiais pasilepina ir vištelės

Sūrininkė noriai vaišina, paragavę paprašo, kad pagamintų ir jiems, giminės visada prašo jos sūrių, tai kažkam už paslaugą atsilygina sūreliu, tai lauktuvių nuveža.

„Kartais būna, kai prireikia, tai visiems, o visi pažįstami, savi, nesinori atsakyti, taip ir dirbu“, – prisipažįsta ji. Tikina, kad stimulas daryti, išbandyti kažką naujo atsiranda, kai pagiria, pasako, kad skanu.

„Pakelia ūpą, o ir pasidžiaugiu, kad esu kažkam reikalinga. Mano sūriai patinka. Tai suteikia jėgų ir toliau gaminti, nors kartais jau labai pavargstu“, – prasitaria sūrininkė. Pastebi, kad miesčionims tokie naminai sūriai, kažkas tokio „vau“. Jos šeima sūrių jau atsiragavę net ir vištelės pasilepina kokiu likučiu.  

Darbų kaime apstu ir be sūrių

Mums besikalbant pamažu gimsta sūriai, mat ji vis prie dujinės sukosi. „Reikia suktis, aš taip įpratusi. Jau pripratau prie didelių puodų“, – šypsosi kalbėdama ji. Buvo ir metusi gaminti sūrius, bet neilgam. „Atiduoti  pieną už centus ir sėdėti nieko neveikiant, na, tai ne man“, – sako ji.

Prasitaria, kad dar ir du šiltnamiai, o ir daržai laukia jos rankų. „Kai pieno yra, tai ir kitų darbų yra. Tokia ta vasara darbinga būna“, – sako Edita.

Facebook komentarai