Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Sūrininkų uždarbis – žmonių pagarba

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Roberto ir Ingos Dubickų ūkyje pienas pavirsta gardžiais sūriais.
Roberto ir Ingos Dubickų ūkyje pienas pavirsta gardžiais sūriais.
Printer Friendly, PDF & Email

„Pirmadienį mūsų sūrinėje nedarbo diena. Bet neišvysi juk žmonių, jie vis tiek atvažiuoja. Savaitgalį žmonės jau nuo 6 val. ryto beldžia į duris. Iki 12 valandos aš jau visa „išgręžta“ – viską išpardavusi“, – šypsodamasi pasakoja Inga Dubickienė iš Seiliūnų kaimo Lazdijų rajone.

Tuomet ji sukasi iš padėties: padaro varškės sūrių, varškės desertų, jogurtų. „Renkasi iš to, kas yra“, – paprastai paaiškina ji. Atrodytų paprastas kvietimas, jog čia gali nusipirkti sūrių, kiaušinių ir dar kai ko, gali ir nesudominti, bet tik ne tų, kurie nors kartelį čia stabtelėjo ir užėjo.

Juolab, kad tai kelyje iš Lazdijų į Alytų (arba atvirkščiai). Lazdijų rajono pakraštyje, prieš pat prasidedant Alytaus žemėms, stovi nameliukas, jame – sūrinė, o svetingi šeimininkai dar parodys ir karves, ožkas ir net asiles iš kurių pieno gimsta neįprasto skonio sūriai.

„Pienas tik iš mūsų pačių ūkio. Mes žinome, kuo šeriame savo gyvuliukus, o tai labai svarbu sūrių gamyboje. Esame išskirtiniai, nes gaminame sūrius iš 100 procentų pieno, – sako šeimininkė. Žalio pieno“. Moteris pripažįsta, kad taip sunkiau, sudėtingiau, bet būtent tokiu keliu eiti prieš dešimtmetį jiedu nusprendė – gaminti sūrius tik iš nepasterizuoto pieno. Dabar, sako, nė kiek nesigaili, nors pelnas, nestebuklingas, bet pasidžiaugti turi kuo.

„Mes neturime didelio pelno, nes kaina prieinama visiems. Mes uždirbame ne pinigus, o pagarbą. Mums to pakanka“, – tikina ji.  80 rūšių sūrių ir turkiški jogurtai „Reikia neskubėti, nes žmonės dažnai skuba, o skubant sūrio neišsirinksi“, – iškart įspėja šeimininkė. Jų čia net 80 rūšių!

„Tik ne visus iš karto gaminame. Į dieną po tris rūšis, trijų skonių. Jogurtų, sviesto, grietinės kasdien turime padaryti“, – sako sūrininkė. Gamina nuo Brie sūrių iki kietųjų: egiptietiškų, bulgariškų, graikiškų, itališkų, labai daug prancūziškų, lengvo skonio, tačiau turinčių charakterį. Gamina ir 100% ožkų pieno sūrius, taip pat išskirtinai brandintus, pelėsinius ir kitokius – rankų darbo. 

Vienas populiariausių jų gaminių – tepus Klasikinis sūrelis, taip pat turkiški jogurtai – visa tai iš ekologiško ūkio.

„Turkiškas jogurtas tirštinamas per šilką, nuvarvinant išrūgas. Jis labai skanus ir sveikas. Maistas turi būti ne tik liežuviui, bet ir kūnui“, – aiškina sūrininkė. Jų produkcija keliauja po visą pasaulį – į tolimiausius kraštus, o kai kurie parduodami tik aukcionuose.

Ponia Inga tikina, kad nieko neįmanomo nėra. Jos gyvenimas tik patvirtina šią tiesą: darbas Anglijoje, nuvedęs į pažintį su sūrininkyste Prancūzijoje ir net Katare.

„Mokiausi pas prancūzą sūrininką, bet tikrai ne savo valia, pats gyvenimas jau taip ėmė ir surėdė. Tiesa, jis dirbo su pieno miltais, o ne su natūraliu pienu. Kai sugrįžome į Lietuvą, aš visas žinias, patirtį pritaikiau žaliam pienui. Reikėjo nemažai pastangų, kol  „atsireguliavau“, atsirinkau pieno riebalus,  baltymus,  rūgštingumą. Teko labai daug ką išbandyti. Pasirodo, su žaliu pienu yra žymiai sudėtingiau dirbti nei su pieno milteliais“, – tikina ji. 

Ūkyje sukasi dviese 

Jiedu sukasi dviese. „Plėstis labai negalime, nes prarasime kokybę, o to sau leisti negalime. Vis sakome, kad mes ne robotai ir tai, kad apsidirbame dabar, atliekame trisdešimties, kaip aš sakau, žmonių darbą, tai nereiškia, kad taip visada ir bus. Gyvenimas gi visokių šposų pateikia“, – tikina pašnekovė. Kol kas jie tvarkosi taip: vyras Robertas su visu kuo kas lauke, tai yra su gyvuliais, o ji – sūrinėje.

„Devynmetis sūnus ne tik kad pirmūnas mokykloje, bet ir puikus pagalbininkas, nušienauja reikalingus plotus tiek trimeriuku, tiek traktoriuku“, – su meile savo jaunėliui sūnui kalba ponia Inga. 

Tikisi, kad ūkį paveldės tas, kuriam sūriai arčiausiai širdies.

„Kol aš gyva, mano ūkį nebus jokio pasterizuoto pieno“, – sako Inga. Tikėtina, kad šį mamos priesaką tęs vienas iš Dubickų sūnų. „Mes su vyru manome, kad tai bus vyriausias sūnus, kuris perims sūrininkystę ir dirbs šitą darbą, nes jam tai labiausiai prie širdies“, – mano ji.

Jų sūrius atrado ir savi

Sūrių pasiūla šiais metais – didžiausia. Taip jie per dešimtmetį užaugę. Patirtis ponios Ingos sūrių gamyboje kaupiama jau 18 metų. „Bet kai užplūsta būrys pirkėjų, supranti, kad tu toks mažas esi ir tos produkcijos vis tiek per mažai“, – prasitaria sūrininkė. Tačiau anot jos, jie prisitaikę ir prie Lietuvos pirkėjo – šiais metais didelis dėmesys parodytas būtent jiems ir ne tik dėl karantino. Kaip nebūtų keista, jų produkciją labiausia perka užsieniečiai. „Ir visą laiką taip buvo“, – tikina ji. Anot sūrininkės, dabar jau ir lietuviai žengė žingsnį link jų produkcijos.

Sūrinė – lyg „būrimo salonas“

Sūrininkė pripažįsta, kad atvykę sūrio nusipirkti, pirkėjai dažniausia užsibūna ilgėliau ir ne tik sūrius išragauja, bet ir pasikalba, išsipasakoja. „Čia ne tik sūrinė, tai jau pasidaro lyg koks „būrimo salonas“. Mes tiesiog sudarę tokią aplinką, kad  atvažiavę čia pailsėtų ir išvažiuotų su geromis emocijomis“, – pasakoja šeimininkė. Būna, kad ne pirmą kartą čia atvykę, jau žino, ko paprašyti, žino ko ieško.

„Būna, kad paprašo to pilno kvapų, tos „viagros“. Aš sakau : „viagra“ neprekiaujame, sūrio turime“, – atšauna juokdamasi sūrininkė. O tas sūris, žmonių pramintas „viagra“, nepaprastas – iš rujojančios asilės pieno. 

Kad pagaminti gerą sūrį, reikia būti alkanam, turėti daug žinių, įdėti meilės ir aistros. „Jei nori sukurti skanų ir gerą sūrį, turi būti alkanas. Iki pietų nevalgau nieko, mat man reikalingi visi skonio receptoriai, kad galėčiau pagaminti tai, ką užmaniau. Valgau apie pietus, kai jau pagrindinis procesas atliktas. Žinoma, reikia ir daug žinių“, – paaiškina sūrininkė.

Kaip nusprendžia, kokį sūrį gamins tądien?

Ponia Inga ryte pirmiausiai sako nueinanti ant savo jogos kilimėlio, paskui  apsidairanti aplinkui ir pasakanti: „Šiandien darysiu štai tokį sūrį...“. Sūrininkė mano, kad kiek pasaulyje sūrininkų, tiek ir sūrių rūšių, mat kiekvienas savaip gamina, turi savų ypatumų ir savų paslapčių.

Anot jos, sūris priklauso visai ne nuo Brie, ir ne nuo Parmezano, ir ne nuo italų, ir ne nuo prancūzų, o nuo konkretaus žmogaus. „Jau parašiau knygą su mūsų gaminamų sūrių receptais – tiksliais kaip vaistinėje. Sūnus prašęs, kad jiems liktų“, – prasitaria ponia Inga.

Tiesa, knyga kol kas neišleista. „Patys skaniausi sūriai bus, jeigu meilę, patirtį ir aistrą sūriui sudės jį gaminantis sūrininkas. Tuomet iš to didžiulio noro, tame didžiuliame laukime gims Sūris. Mes susikūrėme savo mikropasaulį, mes laimingi jame, džiaugiamės labiausiai, kai atvažiuoja pirkėjai ir pirmiausia ragauja. Ir net tie, kurie atvažiuoja 101 kartą vis tiek ragauja, mat naujienų visada turime. Ir išsirenka savo skonio sūrį. Ir tada paprašo atpjauti kažkiek daugiau nei pusę kilogramo“, – šypsodamasi pasakoja sūrininkė.

Facebook komentarai