Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Sutemų skrajūnės jau ieško namų. Lietuvoje keliami pirmieji inkilai

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Jau keliami pirmieji inkilai.
Jau keliami pirmieji inkilai.
Printer Friendly, PDF & Email

Nors dar tik sausis, dzūkų kiemuose pats darbymetis. Jie jau kala, kaip patys sako, „straina” inkilus. Anot jų, nespėsi apsidairyti, o jau pavasaris. Tačiau pirmiausia jie skuba pagaminti inkilus nakties skrajūnėms – pelėdoms.

Kiekvieną pavasarį vietiniai inkilus pelėdoms meistrauja ir Giraitės miške (Lazdijų r.) kelia, galima jų pamatyti ir miško palaukėse augančiuose medžiuose. „Kai joju mišku, vis pakeliu akis, pamatau inkilą ir man kažkaip smagiau pasidaro”, – prisipažįsta gamtos mylėtojas Ramūnas Buinauskas. Gamtininkas ne tik inkilus kasmet iškelia, jis yra padaręs lizdą itin retiems juodiesiems gandrams, ereliui rėksniui, kuriuose jau apsigyveno šie paukščiai.

a
Inkilai Ramūno kieme.

Kasmet Ramūnas sumeistrauja ne vieną dešimtį inkilų pelėdoms, kukučiams, varnėnams, klykuolėms inkilus kelia prie Krakinio ežero.

Medžiagų inkilams pasiruošia iš anksto, ieško tuščiavidurių medžių. Inkilai tiesiog liete įsilieja gamton, atrodo, čia seniai kabėję, čia jų vieta. Vaikščiodamas ar jodinėdamas ieško medžių, kur galėtų iškelti vieną ar kitą inkilą, o padirbinęs iškart iškelia. Sako, kažkokia gyvybė juose tikrai apsigyvens. Kad ir dabar, kelia inkilus pelėdoms, bet jei ne jos, sako, gal miegapelė, pūstauodegė voveraitė ar kad ir kiaunė prieglobstį ras. „Kažkaip net miške jaukiau, kai pamatai inkilus medžiuose, džiaugiesi išvydęs naujakurius ”, – sako jis pats.

Stebi savo inkilų gyventojus ištisus metus, mat gyvena miške, tai bet kada panorėjęs, miškan išsiruošia. Žino, kas gyvena ar perėjo. O ir pats Ramūnas gyvena pagal gamtos ciklą: vos išskridus gandrams, jau laukia jų sugrįžtant. Tiesa, šiemet gal ir ne taip liūdna baltųjų gražuolių laukti, mat vienas neišskridęs Lazdijų miesto gandras pateko jo globon, glaudžiasi jo tvartelyje, kasdien maitinamas iš rankų, o ir naminių paukščių draugijos nevengia, šiltesnę dieną pavaikštinėjęs, savo tvartelin ilgakojis pats sugrįžta. Smalsiai stebi šeimininką inkilus gaminantį.

Šiemet jau iškelti 5 inkilai pelėdoms, dar penki laukia savo eilės: dar be stogų tik jau jie bus varnėnams, na, gal kukučiams.

„Žvirblinė pelėda užima įvairių genių iškaltus uoksus, kurių gamtoje tikrai netrūksta. Tad gali ir neužimti inkilų. Kiek teko man tokių inkilų tikrinti, nebuvo juose šių mažų pelėdų”, – aiškina ornitologas Saulis Skuja.

a
Gandras, kurį globoja Ramūnas.

Sako, žvirblinei pelėdai iškeltuose inkiluose yra radęs perint bukučius, didžiąsias zyles, nors jiems tokie namai gerokai per dideli. Na, bet jei jau inkilas padarytas, jį būtina iškelti. „Eglė gerai, aukščio nereikia didelio, kokie 5-6 metrai. Gerai, kad nebūtų daug šakų aplink inkilą, geriau atviresniame kamieno plote”, – tikina ornitologas. Sako, kad kelti inkilus pelėdoms jau tikrai pats laikas, gal net vėloka. Anot jo, būtent, pelėdos retai užima žiemą link pavasario iškeltą inkilą, nebent taip sutapo, kad neteko ankstesnės lizdavietės arba inkilas yra patrauklesnėje vietoje, arba norėjo pakeisti būstą, arba tai nauja pora suradusi inkilą naujoje, bet geroje perėti vietoje.

Tai kitiems metams bus? „Kodėl? Jei inkilas paruoštas, žinoma, kad reikia kelti. Jei ir neužims iš karto, tai bent jau gali apsižiūrėti, pasimatuoti. Gal jų koks uoksas kaip tik po savaitės ar mėnesio nuluš ar medis išvirs... Negali žinoti”, – drąsina ornitologas S. Skuja.  

„Dabar reikia kalti ir kelti inkilus naminėms pelėdoms – ši rūšis gausiausia iš mūsų pelėdų. Be to, mielai pasirenka inkilus, perėti pradeda gana anksti. Dabar iškelti inkilai kaip tik būtų svarbūs pelėdų poroms pasirenkant lizdines teritorijas”, – tikina pakalbintas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

a
Jo kieme apsigyvenusi pelėda kasmet peri.

Gamtininkas pasakoja, kad inkilus naminėms pelėdoms galima kelti senose sodybose, kraštiniuose medžiuose, kuo aukščiau nuo žemės. „Geriau, kad medis būtų pavienis, arba greta augtų tokio paties amžiaus medžiai. Kadangi yra grėsmė, kad inkilus tikrins ir pelėdoms žalos padarys kiaunės, apie 2 metrų aukštyje apie medžio kamieną galima padaryti skėčio formos „sijoną". Tokia apsaugos priemonė yra pakankamai veiksni”, –   pataria jis.

Tikina, kad miškuose galima kelti inkilus lututėms, tačiau jos – didesnio pušynų ploto gyventojos. „Žvirblinės pelėdos apsigyvena varnėnams skirtuose inkiluose, todėl būtent tokius inkilus reikia kelti eglynuose ar mišriuose miškuose”, – atkreipia dėmesį gamtininkas.

Anot jo, Vakarų Lietuvoje prie ūkinių pastatų, senų fermų galima kelti gulsčius inkilus liepsnotosioms pelėdoms – gana nešaltos žiemos nepaveikė negausios jų populiacijos ir ši rūšis vis gausėja.

Pasirodo, pelėdos, suradusios sau perimvietę, apie tai paskelbia garsiais ūksėjimais – kiekvienai rūšiai jis skirtingas, savotiškas, bet – labai „pelėdiškas“.  Tad ornitologas Saulis Skuja visiems keliantiems inkilus pelėdoms linki: „Turime tokį posakį: „Nei pūko, nei uodegos". Tad taip sakydamas palinkėsiu, kad užimtų inkilus!”

Lietuvoje inkilų kėlimo pradininku laikomas gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, kuris organizuotai pradėjo kelti inkilus jau 1922 metais. 

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA