Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Suvalkiečiai neabejingi dirvožemio išsaugojimui

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Dirvožemio erozija yra natūralus procesas – žemę nuolat veikia vėjas ir vanduo. Tačiau prie šio poveikio prisideda ir žmogaus ūkinė veikla. Nors žemdirbiai ardami ir sėdami prisideda prie erozijos plitimo, jie taip pat stengiasi dirvožemį ir gerinti.

Stengiasi išsaugoti

„Suvalkijos žemdirbiai išties naudoja visas inovatyviausias priemones dirvožemio gerinimui“, – teigia Vilkaviškio rajone ūkininkaujantis Marius Janušauskas. Vyras sutinka, kad šiame Lietuvos regione yra tikrai labai derlingų žemių ir tai lemia didelę jų kainą. Tačiau jis neabejoja, kad taip yra ir dėl to, kad suvalkiečiai skiria itin daug dėmesio dirvožemio išsaugojimui.

„Mes suprantame, kad žemė mus maitina ir mes jai turime atiduoti tiek, kiek priklauso. Toks mūsų prioritetas ir yra“, – sako M. Janušauskas. Ir netrukus ima vardinti, ko paprastai griebiamasi derlingumui didinti – dalyvauja žalinimo programoje, augina ankštinius augalus – žirnius, pupas, sėja įvairius posėlio augalus. Taip pat tręšia laukus mėšlu ir kitokiomis organinėmis medžiagomis, šiaudus apdoroja specialiomis bakterijomis, kad šie suirtų.

Rūpintis turima žeme skatina ne tik siekis užauginti daugiau ir geriau, bet ir dirvožemio erozija. „Mano sklypai išsidėstę kalvotoje vietovėje ir kai kur yra lengvos žemės, todėl pastebiu, kad maždaug apie 10 proc. patiria eroziją“, – atskleidžia M. Janušauskas.

Žalinimo programos nauda abejoja

„Lengvų žemi aštuoneri metai jau nebeariu. Dirbu tik viršutinį sluoksnį. Neariu dėl to, kad nebūtų dulkėjimo. Be to, stengiuosi sėti tuos laukus, kai nėra labai sausa“, – pasakoja M. Janušauskas. Ūkininkas nurodo, kad neariminis žemės dirbimas remiasi tuo, jog išdirbamas tik viršutinis sluoksnis. Jis iš karto ir lengvai prispaudžiamas, kad nei vėjas, nei lietus jo nepaveiktų.

Be specialaus šiaudų apdorojimo M. Janušauskas savo ūkyje laikosi žalinimo programos reikalavimų – sėja vadinamą posėlį, nors šiuos tarpinius augalus ūkininkas vertina skeptiškai. „Su žalinimo augalais yra kiek sunkoka – juos reikia įterpti. Be to, jie neša ir naudą, ir žalą, nes tenka daugiau judinti žemę“, – įvardija vyras.

Pasak jo, dėl to per sezoną tenka tą pačią žemę ir dukart išdirbti, ir dukart joje sėti. Ar tai nesuaktyvina erozijos dar labiau, ar žalinimas atperka tai, pasak ūkininko, nežinia.

Šį sezoną M. Janušauskas pradės jau išbandęs kelis laukus pasėti tiesiogine sėja. Tai yra metodas, kai sėkla į žemę įterpiama be jokio išdirbimo į prieš tai augintos kultūros ražieną.

„Darome daug žemės tyrimų. Matuojame humuso kiekį, ko anksčiau nedarydavome. Anksčiau pagal žemės tyrimus žiūrėdavo tik tai, kokios medžiagos joje yra, kiek reikėtų tręšti. Tai šiandien didelį dėmesį kreipiame ir į humusą – jis didėja ar mažėja“, – tęsė pasakojimą apie išbandomas naujoves ūkininkas, neslėpdamas, jog šiemet pasiryžęs gerokai sumažinti ir azotinių trąšų naudojimą.

Ruošiasi kalkinimui

„Suvalkijoje pradėjo stipriai didėti žemės rūgštingumas. Todėl būtina imtis kalkinimo. Bet šis procesas sunkus, nes tik atskiros žemės sklypo dalys reikalauja kalkinimo. Todėl reikia daryti žemės tyrimus ir tręšti pagal planus parinkus skirtingas kalkių normas hektarui“, – apie laukiančius šio sezono planus pasakojo ir dar vienas Vilkaviškio rajono ūkininkas – Tomas Abromaitis.

Pasak jo, Lietuvoje kol kas populiariausios kelios kalkių rūšys. Pavyzdžiui, granuliuotos. Jas paprasta naudoti, nes puikiai tinka įprastų trąšų barstytuvai. Tačiau jų kaina siekia apie 110 Eur/t. Yra ir pigesnių, pavyzdžiui, trupinta klintis, kurios kaina svyruoja apie 20–30 Eur/t. „Bet jos reikalauja specialios technikos išbėrimui“, – atskleidžia ūkininkas.

Dirvožemio rūgštingumui mažinti galima naudoti ir kalkių defekatą. Tai bene pigiausias variantas rinkoje. Visgi T. Abromaitis atkreipė dėmesį į tai, kad tai ne šimtaprocentinės kalkės, todėl jų reikia labai daug.

„Šiais laikais būtini žemės tyrimai, jeigu nori žinoti, ko jai reikia. Beveik visos firmos, paėmusios tyrimus, veža juos tirti į Vokietiją. Todėl jų kokybė bus panaši, tiesiog reiktų atkreipti dėmesį į firmos sugebėjimus pateikti tikslius žemėlapius ir tikslias trąšų bei kalkių normas“, – dalijosi patarimais ūkininkas ir pažymėjo, kad savo ūkyje ketina išmėginti specialiai kalkių išbėrimui įsigytą technologiją.

Facebook komentarai