Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

brolijos baneriukas

 

 

Zemes ukio technikos brolija

Sužeistas Sibiro lokys puolė lietuvį, bet kulka buvo greitesnė

Autorius: Laima UŽUPĖ
Juozas Dainelis: "Lokio medžioklė ypatinga".
Juozas Dainelis: "Lokio medžioklė ypatinga".
Printer Friendly, PDF & Email

Tolimuosiuose rytuose, Rusijos Magadano srityje, medžiodamas lokius, vienas labiausiai patyrusių Lietuvos medžiotojų Juozas Dainelis (Šakių raj., Lukšiai) susidūrė su grėsmingais atšiaurios gamtos išbandymais, patyrė tikrą medžiotojo azartą ir ne kartą pateko į šiurpą keliančius nuotykius. Jam teko gintis nuo puolančių žvėrių bei patirti mirtiną akistatą: „Jei tuomet būčiau nepataikęs, lokys būtų mane užmušęs“.

Šovė iš septynių metrų, jėgeris spruko tolyn 

„Ochotsko jūros pakrantėje pastebėjome šviežias lokio pėdas ir netrukus sulaukėme nuo jūros grįžtančio stambaus gyvūno. Šaudamas jį sužeidžiau, lokys vertėsi per galvą, parkrito. Visa laimė, vėl užsitaisiau šautuvą. Tądien mane lydėjęs jėgeris su savimi šautuvo neturėjo... Kartu priėjome prie, atrodė, jau mirtinai sužeisto žvėries. Staiga visai šalia, bemaž už 20 metrų tysantis lokys pasisuko ir ... puolė manęs link. Jėgeris riktelėjo: „Šauk, jobt...“ ir leidosi į kojas“, – prisimena stulbinančias akimirkas lukšietis.

„Bėgdamas stveriu nuo peties šautuvą, aplink žolės, jūros išplauti rąstai, sukuosi atgal, o lokys jau ore! Dar šuolis – ir pasiektų. Šoviau iš maždaug septynių metrų atstumo. Dėkui Dievui, pataikiau, žvėris krito man prie pat kojų“, – kalba apie visam gyvenimui įstrigusį įvykį medžiotojas, pridurdamas: „Nuo lokio nepabėgsi. Tai nenuspėjamas gyvūnas, kiekviena jų medžioklė išskirtinė. Tai rimta, tai – ne Lietuvos žvėrys“.

Rusijos platybėse nuo J. Dainelio kulkos jau krito septyniolika lokių, tačiau, prabudus pavasariui, jis vėl krausis kuprinę ir keliaus į dar vieną medžioklę tolimojoje Magadano srityje. „Afrikos trofėjai – tai tiesiog išleisti pinigai, o medžioklė Sibire – visai kas kita“, – sako jis.

Lokiai tampa vis drąsesni

Magadano sritis, kurios plotas septynis kartus didesnis nei Lietuvos, garsi savo brangiųjų metalų gavyba, tačiau joje belikę tik apie 140 tūkst. gyventojų ir jų nuolat mažėja. Nyksta ištisos gyvenvietės, tuo pačiu nebelieka vietinių medžiotojų, todėl čia drastiškai daugėja lokių.

„Žinantis padėtį ten neis be šautuvo žvejoti, uogauti ar grybauti. Ypač pavojinga jauniklių turinti meška. Žingeidūs meškiukai artinasi prie žmogaus, tačiau ji žmogų iškart įvertina kaip mirtiną pavojų savo vaikams“, – pasakoja J. Dainelis.  

Naujienų portalas iz.ru šiemet rugpjūtį pranešė, kad pastebėtas net po patį Magadano miesto centrą vaikštinėjantis lokys. Jam atkeliavus iki vienos iš mokyklų pareigūnams teko lokį nušauti.

Nors daugelyje pasaulio šalių lokys yra saugotinas gyvūnas, tačiau Rusijos Tolimuosiuose rytuose dažni atvejai, kai žmonės nuo šių gyvūnų nukenčia, tad čia leidžiama nustatytais terminais ir nustatytą kiekį jų sumedžioti. Medžiotojus iš Lietuvos Rusijoje pasitinka lokių medžioklės organizatoriai, turintys būtinas licencijas.

Lokiai Magadano srityje medžiojami nuo balandžio pabaigos iki lapkričio, kai iš jūros įlankų išnešami povandeninių srovių suformuoti keletą metrų siekiantys ledo „kalnai“, o po žiemos miego pabudę gyvūnai, ieškodami maisto, pradeda traukti įlankų link.

 „Viešbutis“, kurio „žvaigždutes“ matai per skylėtą stogą

Nors Rusijos rytiniai regionai vis labiau įdomūs Kinijai, kinai, pasak J. Dainelio‚ medžiokle ten nesidomi, o „tikri medžiotojai“ yra vokiečiai, austrai. „Tačiau vokiečiai labai pareigingi, jiems viskas turi būti reglamentuota, o Rusijoje „betvarkė“, nebus taip, kad iš anksto sutarsi ir nušausi lokį“. Situaciją gali nulemti daugelis aplinkybių. Išplaukus į medžioklę gali kilti tokia stipri audra, kad nepavyks net išlipti iš laivo. Nuo Ochotsko jūros  potvynių ir atoslūgių vandens lygis keičiasi net devynis metrus, pakrantės uolėtos, laivybai čia daug pavojų. Lytys su medžiotojų valtimis nesyk „iškeliavusios“ į atvirą jūrą. 

„Be rimto organizavimo medžioklė Rusijos Tolimuosiuose rytuose tiesiog neįmanoma. Tai sudėtingi medžioklės turai, nedaugelis susigundo į juos važiuoti“, – pastebi J. Dainelis.

Šiose vietovėse, viliojančiose medžiotojus ne tik lokiais, bet ir snieginiais avinais bei milžiniškais Kamčiatkos briedžiais (abu šie trofėjai puošia ir J. Dainelio namus) žiemą temperatūra gali pasiekti 50 laipsnių šalčio, o sekantiems gyvūnus medžiotojams gali tekti ne vieną parą praleisti sunkvežimio priekaboje ar palapinėje – „viešbutyje“, kuris „turi tiek žvaigždučių, kiek jų matai per skylėtą stogą“. Iš girios, kurioje sniego iki juosmens, sugedus technikai lengvai nesugrįši. Tad nelaimės atveju kils skubią medicininę pagalbą teikiantis malūnsparnis.

Kodėl vyrai medžioja?

„Medžioklė – tai azartas, tai pirma ir seniausia vyriška profesija“, – juokiasi garsus medžiotojas, kovo mėnesį švęsiantis savo septyniasdešimtmetį. „Jei reikia, dar ir šiandien medžiodamas lipu į kalnus“.

Nors bėgant metams azartas medžioti nemažėja, bet požiūris į medžioklę keičiasi: „Šiandien aš niekada nepaleisiu „karšto“, neapgalvoto šūvio. Pagaliau turi būti ir pagarba žvėriui, kad jis nesikankintų“, – sako jis.

„Gamtoje viskas yra teisinga. Tai žmonės padaro bet kaip, o gamtoje klaidų nedaug. Žvėrys ir išgyvena tik todėl, kad protingi, kiekviena minutė jiems yra išgyvenimo dalykas. Girioje žymėdamas savo teritoriją lokys atsistoja ant užpakalinių kojų ir per medžio kamieną kuo aukščiau braukia nagais. Jei kitas lokys nepasiekia šios žymės, suskliaudęs ausis eina šalin, suprasdamas, kad čia gyvena stambesnis“, – gyvūnų išmintimi žavisi nemažą patirtį sukaupęs medžiotojas.

Tuo pačiu jis pastebi, kad šiandien tarp medžiotojų vis mažiau belieka tikrosios medžioklės azarto. „Šių laikų medžiotojams nesunku surinkti kolekciją. Turėdamas lėšų gali važiuoti į Afriką, sumokėsi didelius pinigus ir parsiveši keliolika trofėjų. Bet ar tai medžioklė?“ – atvirai klausia jis.

Viena geriausių Lietuvoje

J. Dainelio medžioklės trofėjų kolekcija, ekspertų vertinimu, šiandien yra viena geriausių Lietuvoje. Joje – penki aukso medaliais įvertinti vien tik lokių trofėjai, o kur dar kiti gyvūnai. Kolekcijoje – vienas sunkiausiai sumedžiojamų Marco Polo avinas, pričiuptas  Kirgizijoje, 4 kilometrų virš jūros lygio aukštyje. Taip pat ypač tankiu kailiu pasižymintys snieginiai avinai iš Magadano, gigantiškas Sibiro briedis, aštuoni vilkai, septyniolika lokių ir daugelis kitų įspūdingų gyvūnų.

Tik išvydus stulbinančią, apie 600 trofėjų skaičiuojančią kolekciją, pirmiausia savaime kyla klausimas, ar visa tai gali būti vieno medžiotojo laimikis. To klausia beveik visi, pirmą kartą užsukę į šią trofėjų salę, kurioje lankėsi ir daugelis garbių mūsų šalies žmonių.

Tačiau J. Dainelis tik nusišypso. Atsakymas paprastas – tikro medžiotojo trofėjų salėje svetimų trofėjų niekada nebus.

Šakių rajone, Šilininkuose visuomeninė gamta besirūpinanti organizacija „Gerumo ąžuolas“, kuriai priklauso ir J. Dainelio šeima, prieš dešimtmetį pasodino 3700 ąžuolų. Šiandien ten jau veši išlaki ąžuolų giraitė. Visuomenės labui J. Dainelis norėtų paskirti ir visą savo trofėjų kolekciją. Ją žada perduoti Šakių rajono Zanavykų muziejui.

Facebook komentarai