Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Tatkonių kaimas: gyvybę jam įkvepiantys žmonės ir žemdirbiški pašnekesiai

Autorius: Kupiškėnų mintys
Tatkonių kaimas ir jų gyvybingumo šaltinis – žmonės.
Tatkonių kaimas ir jų gyvybingumo šaltinis – žmonės.
Printer Friendly, PDF & Email

Iš Kupiškio į Tatkonis galima nukeliauti sukant per Naivių kaimą arba pavažiavus toliau Skapiškio link, važiuojant keliuku pro degalinę palei miškelį. Rodyklių į Tatkonis nestinga. Toks kelio ženklas į šį kaimą stovi ir važiuojant nuo Naivių, ir nuo Juodpėnų pusės.

Tatkonys priklauso Skapiškio seniūnijai ir parapijai. Nuo Kupiškio šis kaimas yra nutolęs 13 kilometrų į rytus. Gretimi kaimai: Kereliai, Girvalakiai, I Puponys, Stukai. Pietiniu kaimo pakraščiu teka Kupa. 2011 metais čia gyveno 51 žmogus. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Tatkonyse gyvenamąją vietą yra deklaravę 22 gyventojai.

Kur vaikystės takai

Į Tatkonis važiavome liepai pervirtus į antrą pusę, per patį javapjūtės įkarštį. Laukuose kombainai kūlė šiųmetinį javų derlių, po ražienas žirgliojo ilgakojų gandrų pulkeliai, kaimo žvyrkeliais, keldami dulkių sūkurį, riedėjo traktoriai, tempiantys pilnas grūdų priekabas.

Ne iš karto radome pašnekovus. Mat buvo eilinės darbo dienos popietė. Pirmą pakalbinome Gražiną Oną Pranckietytę, atvykusią iš Kauno aplankyti širdžiai mielų vaikystės vietų. Moterį sutikome einančią keliu iš ką tik aplankytų giminaičių Bukauskų. Pasisiūlėme ją pavėžėti iki sodybos, kur apsistojusi. Tada ir užsimezgė pokalbis apie ryšius su Tatkonių kaimu.

„Čia yra mano tetos, krikšto mamos Emilijos Zulonienės (Bukauskaitės) ir Jono Zulono sodyba. Jiedu vaikų nesusilaukė. Mane labai mažą tėvai paliko pasisvečiuoti pas juos. Ta viešnagė užsitęsė ilgokai. Buvau silpnos sveikatos ir visi nusprendė, kad kaime man kurį laiką augti bus geriau. Mano mama Ona Pranckietienė (Bukauskaitė) buvo Emilijos sesuo. Pas tėvus į Panevėžį sugrįžau baigusi pradinę mokyklą. Taigi Zulonai man buvo tapę antrais tėvais. Būdama penkerių net norėjau, kad mano pavardę pakeistų į Zulonaitės. Juos vadinau mamyte ir tėtyte, o savo tikruosius tėvus – mama ir tėte. Labai sunku buvo palaidoti keturis tėvus. Turiu jaunesnę seserį Dainą. Ji poetė. Jos sūnus Aistis dirba naujo prezidento komandoje. Atsakingas už komunikaciją. Apskritai mano giminėje tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės daug yra giminaičių, linkusių į mokslą ir meną. Mus sieja tolima giminystė ir su politiku Viktoru Pranckiečiu. Aš pati tuometiniame Kauno politechnikos institute esu baigusi inžinerines studijas. Dirbau projektavimo institute. Vėliau baigiau filosofijos aspirantūrą. Esu filosofijos istorikė. Dirbau Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Šiuo metu jis pervardytas Kultūros tyrimų institutu. Turiu pedagoginį docentės laipsnį. Esu filosofijos mokslų daktarė. Dėsčiau Mykolo Romerio universitete. Šiuo metu jau septyneri metai pensininkė“, – papasakojo apie save ir giminę pašnekovė.

Kaskart atvažiuoti į Tatkonis moterį veja sentimentai. Gražiausi vaikystės prisiminimai susiję su Tatkonimis. Čia jos giminės iš mamos pusės šaknys. Jos senelis Jonas Bukauskas turėjo apie 40 hektarų žemės. Jis su Bugailiškiu buvo stambiausi šių apylinkių ūkininkai. Senelio šeimoje užaugo šeši vaikai. Be paminėtų Onos ir Emilijos, dar buvo Akvilė, Jonas, Petras ir Antanas. Visi vaikai kaip palikimą gavo žemės.

„Tarpukariu Jonas Zulonas buvo išvykęs į Kanadą uždarbiauti. Sodybą Tatkonyse 1930 metais iš tų pinigų pasistatė. Jis buvo ir Lietuvos kariuomenės savanoris. Kolūkio laikais dirbo brigadininku. Jodavo ant arklio žmonių į darbą varyti. Būtent varyti, o ne kviesti anuomet sakydavo. Kartais ir mane kartu pasiimdavo. Kolūkio arklius laikė gretimoje Tunkevičių (Poliakų) sodyboje, didžiuliame tvarte. Jonas juos prižiūrėjo. Emilija buvo silpnokos sveikatos. Ji triūsė namuose. Namai, gėlynai buvo išpuoselėti.

Mirus Zulonams, jų sodyboje gyveno visokie perėjūnai. Vėliau šią sodybą aš iš kolūkio atpirkau. Ji buvo gerokai suniokota. Bandžiau aptvarkyti. Didelių galimybių tam neturėjau. Sušlubavo sveikata. Taip ir liko. Tikriausiai sodybą vėliau perleisiu vienam giminaičiui. Jis miškininkas. Gal čia įsirengs vasarnamį“, – kalbėjo pašnekovė.

Atsisveikinę su Gražina Ona stabtelėjome prie minėtos Bukauskų sodybos.

Iš čia pasklido plati giminė

Gražinos Onos senelio Jono Bukausko sodyboje dabar įsikūrusi jo anūko Petro šeima. Namuose radau jo žmoną Stasę. Moteris čia atitekėjo iš Dvaramiškio. Jos mergautinė pavardė Augustauskaitė. Yra įgijusi buhalterės specialybę. Kolūkiniais metais ji dirbo kolūkio kontoroje. Jos vyras buvo augalų apsaugos agronomas, šiek tiek ėjo kolūkio vyr. agronomo pareigas.

Jiedu susilaukė dviejų sūnų Manto ir Daliaus. Mantas su šeima įsikūręs Naiviuose, ūkininkauja, o Dalius gyvena kartu su tėvais.

„Mes anksčiau laikėme 4–5 karves. Nebelaikome. Sveikata nebe ta. Be to, kai už kilogramą pieno temoka po 4 centus, neapsimoka taip vargti. Užtenka kelių vištų, bulvių, daržo. Kaime daugelis dabar taip gyvena. Tiesa, pieno surinkimo punktas dar yra. Gal keturios šeimos dar laiko karves“, – pasakojo Stasė.

Vėliau į pokalbį įsijungęs jos vyras Petras tvirtino, kad čia tikrai yra gyvenęs jo senelis Jonas. Senoji sodyba sudegė. Toje pat vietoje buvo atstatyta kita apie 1930 metus. Dabar šis namas apmūrytas. Kitoje kelio pusėje tarp liepų yra stovėjusi senelio kalvė.

„Aš užaugau gretimame Kerelių kaime. Ten buvo mano tėvo Petro sodyba. Šiuos namus Tatkonyse įsigijome iš tėvo brolio Jono. Tolėliau vienkiemyje gyveno kitas tėvo brolis Antanas. Dabar jo sodybą prižiūri antros žmonos dukra su vyru.

Man teko pradinę mokyklą baigti Čivonyse, o mano sūnūs jau lankė Naivių pradinę. Toliau kaip ir visi šio krašto vaikai jie ėjo į Skapiškio vidurinę“, – pasakojo vyras.

Bukauskai teigė, kad jų kaimas dar gana gyvybingas. Yra kelios jaunos ūkininkaujančios šeimos. Daug gražiai tvarkomų sodybų. Deja, yra ir tuščių namų. Tai Pajarskų, Romusio Balaišio. Daukų sodybą neseniai anūkai ėmėsi atgaivinti.

Spalvingoje sodyboje

Iš Bukauskų patraukėme į gėlėse skendinčią, pilną visokių skulptūrėlių bei originalių kompozicijų Vlado ir Savutės Cemnickų sodybą.

Čia akys raibo nuo serenčių, zinijų, petunijų, surfinijų, begonijų, pelargonijų ir kitokių gėlių gausybės. Nosį maloniai kuteno žiedų skleidžiami kvapai.

Savutę radome už namo pjaunančią žolę. Moteris pasidžiaugė, kad visos sodybos puošmenos ir gėlynai vyro sugalvoti, suplanuoti. Jis reguliavęs, ką, kur sodinti, sėti, statyti. Ji esą tik jo pagalbininkė. Vieniems jų sodyba patinka, kiti pakritikuoja, kad per daug čia visko pridėliota.

„Plačiai gyvename. Vietos sočiai yra. Kuo pensininkams užsiimti? Tai ir krapštomės savo malonumui. Važinėdami po Lietuvą, Latviją, ką pamatome, sau pritaikome, ko stinga – prigalvojame“, – linksmai šnekėjo Savutė.

Su šeimininke apėjome sodybą ir viską apžiūrėjome. Patranka, vėjo malūnėlis, baseinėlis, pasak Savutės, paties vyro sumeistrauti. Batus, pirktus dėvėtų prekių parduotuvėje už 30 centų, jis sumanė panaudoti gėlių vazonams įstatyti. Moteris juokėsi, kad bičių jie nelaiko, bet vyrui prireikė kelių tuščių avilių sode. Mat jie suteikia sodybai tam tikro jaukumo ir išskirtinumo. Vyras namų aplinkai papuošti kūrybiškai pritaiko visokius senus namų daiktus, nemažai yra ir pirktinių skulptūrėlių. Viena jam įspūdingiausių – vilkinio šuns. Negalėjęs pro ją praeiti. Nepagailėjęs ir didesnės pinigų sumos, kad įsigytų.

Cemnickų kieme yra ir tikras šuo, ir trijų spalvų (sako, neša laimę) katytė Šarkytė, aptvare prie tvarto kudakuoja pulkelis vištų, burbuliuoja kalakutas. Už sodybos pievoje varlinėja pulkas gandrų. Vienas jų gentainis kažkodėl, pasak Savutės, antra diena stoviniuoja beveik išdžiūvusioje kūdroje, atsiskyręs nuo kitų. Gal nesveikuoja? Cemnickų kiemo neaplenkia ir žalčiai, varlės, rupūžės, žiurkės. „Turime čia visko. Tik spėk sužiūrėti, kad visi gyviai vienas kitam ir mums nekenktų, kiek įmanoma, gražiai tarptų“, – šypsojosi kalbėdama sodybos šeimininkė.

Pasmalsavau, ar Savutė vietinis žmogus. Paaiškėjo, kad į Tatkonis moteris 1971 metais atitekėjo iš Biržų rajono Lebeniškių kaimo. Tatkonys vyro gimtinė.

Savutė jaunystės metais dirbo audėja Biržų „Siūlo“ fabrike, vėliau ji paskui seserį, nutekėjusią į Salamiestį, patraukė į Kupiškio rajoną. Kurį laiką gyveno Gyvakaruose. Dirbo šėrike kiaulių fermoje. Tuo metu ir su būsimu vyru susipažino, netrukus ištekėjo. Tatkonyse jai irgi teko įvairiose gyvulių fermose padirbėti. Šiek tiek dirbo ir draudėja.

Čia užaugo ir judviejų vaikai – dukra Jolanta bei sūnus Audrius. Nė vienas gimtinėje nepasiliko. Dukra gyvena Kupiškyje, o sūnus – Joniškio rajone. Cemnickai turi ir du anūkus Mantą bei Gabrielę. Savutė nepuoselėja vilčių, kad bent vienas iš palikuonių sugrįš į Tatkonis gyventi. Gal ši sodyba ateityje taps jų vasarnamiu?

Mums kalbantis į kiemą, numigęs pogulio, atėjo ir sodybos šeimininkas Vladas. Jis papasakojo, kad čia gyveno jo tėvai Domicėlė ir Jonas Cemnickai. Jie užaugino tris sūnus Vladą, Antaną ir Joną. Pastarasis jau miręs. Buvo dar sesė, bet ji mirė maža.

Jo tėvai šiose apylinkėse labiau garsėjo ne kaip žemdirbiai (teturėjo 4 hektarus žemės), bet kaip nagingi amatininkai. Pas tėvą ne tik iš kaimo, bet ir iš tolimesnių vietovių atvažiuodavo žmonės kaustyti arklių, taisyti padargų. Mama apsiūdavo pusę pasaulio. Mokėjo siūti ir kailinius, kailines kepures. Gal iš abiejų tėvų tą kūrybiškumo, nagingumo pradą ir Vladas bus paveldėjęs. Vyras yra dirbęs šaltkalviu. Tvarkyti sodybą jam vienas malonumas. Pasak žmonos, Vladas ir gėlių pasisėja.

„Seniau buvo daug menkesnis gėlių pasirinkimas – rūtos, pinavijos, pelargonijos, o dabar net akys raibsta nuo jų sėklų gausos. Man įdomu vis naujų gėlių pasisėti, pamatyti, kas iš tų sėklų išdygs, išaugs. Svarbu, kad gražu būtų“, – su šypsena veide kalbėjo Vladas.

Žemdirbiški pasvarstymai

Pozityviai nusiteikę iš Cemnickų kiemo nuvažiavome pas jaunesnės tatkoniečių kartos ūkininkus Audronę ir Audrių Petuchovus. Namuose radome tik šeimininkę.

Audronė papasakojo, kad jos gimtinė Kalnagalių kaimas Alizavos seniūnijoje, bet užaugo šiame krašte, Mičiūnų kaime, pas močiutę. Einant melioracijai, žmonės iš vienkiemių kėlėsi į gyvenvietes. Taip ir ji su močiute persikėlė į Tatkonis 1979 metais. Taigi save gali laikyti vietine. Skapiškyje yra baigusi vidurinę mokyklą. Ištekėjo ir liko Tatkonyse gyventi.

„Esame smulkūs ūkininkai. Verčiamės pienininkyste ir augalininkyste. Laikome aštuonias melžiamas karves ir dvylika prieauglių. Jokių samdomų darbuotojų neturime. Dirbame tik patys šeimos nariai. Šiame kaime ūkininkauja ir vyro brolis Virginijus su žmona Inga. Padedame vieni kitiems prireikus. Ūkyje patalkininkauja ir mūsų vaikai Rasa bei Paulius. Rasa jau studentė. Mokosi buhalterinės apskaitos. Ji labai prisirišusi prie kaimo. Ar po studijų sugrįš į gimtinę, lems susiklosčiusios aplinkybės. Sūnus Paulius šiemet baigė gimnaziją. Jis į žemės ūkį žvelgia skeptiškai ir kol kas neplanuoja čia ilgai užsibūti.

Manau, jaunimą nuo ūkininkavimo atbaido tai, kad nėra garantuotų pajamų. Žemdirbiai labai priklausomi nuo besikeičiančių supirkimo kainų, permainingų oro sąlygų. Sunkiai dirbant, pragyventi iš tokio ūkio galima. Manęs į miestą netraukia, nors ten gal būtų ir lengviau. Kai esi kaime gimęs, tai ir pripratęs prie jo gyvenimo būdo. Keisti nieko nebesinori“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Atsisveikinę su Audrone dar nuvažiavome iki Tatkonių kapinių. Stabtelėjome prie paminklinio akmens, skirto atminti šiame kaime gimusiems žymiems akademikams Juozui Matuliui ir Antanui Purėnui kartu su prof. Pranu Mažyliu, kurio gimtinė buvo gretimas, jau išnykęs Šileikiškio kaimas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Tatkonių kaimas susiformavo XVI a. viduryje per Valakų reformą, priklausė Pienionių seniūnijos Kuosėnų vaitijai. Minimas nuo 1609 metų. Prieš 1688 metus kaimas su visa Kuosėnų vaitija buvo priskirtas Kupiškio seniūnijai. Kaimas nukentėjo per Šiaurės karą ir per Didįjį 1709–1710 metų marą. Išmirė visi jo gyventojai. Kaimas atsigavo pamažu.

1811 metais čia buvo 7 dūmai (ūkiai), 1830 metais – 8 dūmai ir 67 gyventojai.

1843 metais panaikinus Kupiškio seniūniją Tatkonys priskirti Pienionių (Šimonių) valstybiniam dvarui. 1869–1915 metais kaimas priklausė Puponių valsčiaus Bogorodicos seniūnijai. 1888 metais buvo 110 gyventojų, 1903 metais – 113 gyventojų. 1919–1950 metais Tatkonys priklausė Skapiškio valsčiui ir buvo seniūnijos (apylinkės) centras.

1915 metais Tatkonys liko nesudegę, bet buvo apiplėšti vokiečių kareivių.

1942 metais kaime gyveno 111 žmonių.

1947 metais į Sibirą ištremta Pedišių šeima. 1950 metų pradžioje kaime įkurtas „Ateities“ kolūkis. 1951–1975 metais kaimas priklausė „Palangos“ kolūkiui, 1975–1992 metais – „Pakupio“.

1959 metais kaime buvo Vlados Jurėnienės, Povilo Plūko, Felikso Grigonio, Marės Daukienės, Petro Dauko, Juozo Burbulio, Antano Žalnieriūno, Domės Miežienės, Domo Rudoko, Petro Giedrio, Antano Bukausko, Jono Zulono, Veros Tunkevičienės, Juozo Stuko, Anelės Spetylaitės, Romo Balaišio, Onos Totorytės, Elzbietos Norkevičiūtės, Jurgio Gikio, Broniaus Dauko, Jono Bukausko, Jono Spetylos, Pranės Šilinienės, Broniaus Skardžiaus, Jono Cemnicko, Gaudento Kukenio, Anelės Blažienės, Vaclovo Mikalajūno, Onos Bluimytės namų ūkiai ir 84 gyventojai.

Pokario metais veikė klubas-skaitykla (iki 1961 metų), 1972–1977 metais – biblioteka. 1960–1963 metais vykstant melioracijai, nugriauti dauguma Tatkonių vienkiemių. Kaimas virto kolūkine gyvenviete, išasfaltuotas kelias.

Tatkonyse nuo 1913 metų su pertraukomis iki 1971 metų veikė pradžios mokykla. Ji buvo įvairiose nuomojamose patalpose – Povilo Šilinio, Liongino Vasalausko namuose.

Iš Tatkonių kilę akademikai Antanas Purėnas ir Juozas Matulis (2000 metais jiems ir P. Mažyliui atminti pastatytas paminklinis akmuo), habilituotas technikos mokslų daktaras Antanas Pedišius.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Kelmynė, Lieknelis, Meškabalė, Prūdelis, Paskersbalis (pievos), Lopkasai, Šilaikiškis, Salynis (dirvos), Varbakalnis (žvyrduobė). Kaime yra dvejos kapinės: senosios (neveikiančios) ir naujos (įkurtos XIX a., veikiančios).

 Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Facebook komentarai

T Hegvita agro