Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

„Tėvynės labui“ ar asmeninių ambicijų viražai

Autorius: Dr. Bernaras IVANOVAS
Bernaras Ivanovas
Bernaras Ivanovas
Printer Friendly, PDF & Email

Artėjant Seimo rinkimams, vis labiau aštrėja ir pati politinė kova. Ypatingo dėmesio šia prasme reikalauja valdančiųjų santykiai koalicijoje. Čia mes jau matome Rusijos saugumo veiksnio pasireiškimą, senų politinių lyderių eliminavimo bandymus, pavyzdžiui, Seimo pirmininko skandalas, kuriame dalyvauja buvęs valdančiosios partijos vadovo pavaduotojas.

Visose politinio pokerio partijose daugiausia kozirių turi, žinoma, S. Skverelis. Jis yra svarbus tuo, jog nuo pastarojo pasirinkimo gali pasikeisti politinių jėgų santykis Lietuvoje. Dėl jo palankumo kovoja daugelis.

Birželio mėnesį, kaip paaiškėjo, S. Skverelio konflikte su R. Karbauskiu, sušmėžavo naujos partijos burės. Dabar mes jau žinome, kad ši partija greičiausiai turi ir pavadinimą, t. y. „Tėvynės labui“ (pavadinimas yra analogiškas rinkiminiam premjero šūkiui). Skamba jis ganėtinai keistai, kadangi čia nėra net menkiausios užuominos apie ideologiją ar bent jau kryptį. Kitaip tariant, pavadinimas yra populistinis ir jis ne politinės raidos, diskusijų rezultatas, bet paprasčiausių politinių ambicijų (emocijų) išdava.

Dabar Lietuvos politinis gyvenimas iš esmės tapo dviejų politinių veikėjų, t. y. premjero ir Seimo kultūros komiteto pirmininko politinių ambicijų įkaitė. Situaciją kiek bandė sureguliuoti naujai išrinktas Prezidentas, tačiau kol kas jis neturi realios politinės galios, tad konflikto kulminacija nukelta, manau, rudeniui, o gal kitų metų pradžiai. Bet kokiu atveju, augant biudžetui ir finansiniams srautams, proporcingai kyla ir politinės konfrontacijos lygis, tačiau tai mažai turi ką bendra su politinės brandos augumu, kadangi emocijos, aistros, ambicijos nėra racionalaus, demokratiško politinio proceso dalis.

Galime, žinoma, pasakyti, kad viso pasaulio politiniame diskurse dabar iškyla labai keistos politinės asmenybės, tačiau Vakarų šalių atveju tai galima laikyti politinės korekcijos dalimi, o Lietuvoje tiesiog degradacijos, kai dar nesubrendusi institucinė sistema ima pūti iš vidaus.

Iškelkime klausimą: kodėl per trisdešimt metų Lietuvoje taip ir nesukurta normali partinė ir rinkimų sistema? Atsakymas glūdi visų pirma pačiose rinkimų ir politinių partijų statymuose.

Iš esmės, sistemą 1992 metais pradėjo kurti ne nuo pamatų, bet nuo stogo, kadangi proporcinės rinkimų sistemos elementai tapo politinių manipuliacijų, visuomenės mulkinimo ir dažnai trumpalaikio pasipelnymo šaltiniu (prisiminkime partijų finansavimo įstatymų subtilybes). Tuo tarpu bandymai tokią sistemą pagrįsti, buvo pateikiami Vakarų šalių pavyzdžiai, tačiau pamirštant paminėti, jog Britanijoje visą XIX amžių partijoms apskritai drausta dalyvauti rinkimuose su savo sąrašais, kadangi bijota, jog jos tiesiog uzurpuos valdžią ir tik po trečios rinkimų reformos situacija pasikeitė, kai pati pilietinės visuomenės branda pasiekė tam tikrą standartą. Gi Lietuvoje partijos jau seniai uzurpavo ir privatizavo politinę sistemą, paversdamos rinkimus, keista loterija, kur visuomenė, ant ko bestatytų, vis tiek galiausiai pralaimi vis daugiau ir daugiau.

Iš čia dar prieš dešimtmetį Antano Kulikausko iškelta visuomenės politinės depresijos ir apatijos problema, kuri paradoksaliai net naudinga taip funkcionuojančiai lietuviškai rinkimų ir partijų sistemai. Juk ji skatina visuomenės nusišalinimą, nedalyvavimą, ko iš esmės valdžioje jau esantiems tik ir reikia.

Facebook komentarai

T Hegvita agro